Kaip būti moksliuku per daug nesimokant

Atsidariau ask'ą, o ten - 15 klausimų, skambančių taip: "kaip tau paviksta taip gerai mokytis pasakyk prasau plz". Net juokas suėmė. Iš karto visus tuos klausimus ištryniau, tačiau nusprendžiau atsakyti į anonimo prašymą čia.

Esu vadinama moksliuke. Susitaikiau su savo titulu, ir visai nesidroviu prisipažinti: "Ok, gerai, aš moksliukė!" Tačiau yra keletas minusų... Pavyzdžiui, kai klasė pamato kontrolinių rezultatus, juos lygina ir aptarinėja, dažnai pasitraukiu ir stebiu viską nuošaliau... Paprasčiausiai atsibosta replikos: "Tai kiek gavai? Ai, rimtai, kam klausti, vis vien bus dešimt". Niekas netiki, kad prieš kontrolinį nepraleidau trijų valandų prie vadovėlio, mat kaip įmanoma gauti tokius pažymius nė kiek nesimokius? Pasidalinsiu keleta gudrybių, kurios, galbūt, atrodys pernelyg paprastos...

1. Kam mokytis namuose, jei tam yra mokykla?
Neretas pamišta, kad pamkos skirtos ne popieriukams svaidyti, o mokytis. Negirdėjus mokytojo aiškinamos temos, lieka dvi išeitys - mokytis viską namuose arba tiesiog praleisti tą skyrelį...
Kam per daug vargti arba neišmokti? Geriau klausykis, ką pamokoje dėsto mokytojas! Mokyklos "siaubūnai" dažnai temas paaiškina daug paprasčiau, nei parašyta vadovėliuose, bei kartais pasako šiokių tokių gudrybių, kaip lengviau įsiminti tą ar aną dalyką... O ir namie liks tik pasikartoti arba net to neprireiks, jei tikrai viską gerai įsiminei.

2. Internetas - gerai, bet knygos - dar geriau!
O jei ketvirtadalį vakarų, praleistų vėpsant į monitoriaus ekraną, paskirtum knygų skaitymui? Reikia prisiminti, kad kuo daugiau skaitai, tuo geriau įsidėmi tam tikrų žodžių rašybą arba sakinių skyrybą. Būna, kad rašant diktantą tiesiog žinai, kad čia reikia dėti kablelį, bet negali paaiškinti, kodėl? Kaip manai, iš kur tas pojūtis atsiranda?

3. Daryk namų darbus į priekį!
Skamba tikrai apsurdiškai, ar ne? O jei tik pabandytum? Tarkim, šiandien uždavė matematikos namų darbų, o sekanti matematikos pamoka bus tik poryt. Neatidėliok šio nemalonaus darbo rytojui, padaryk namų darbus šiandien! Ryt bus mažiau darbo, o ir užduotis atliksi darydama mažiau klaidų - daug lengviau prisiminti šiandien išmoktas taisykles, nei vakar girdėtas.

4. Nepamiršk smulkių atsiskaitymų!
Kaip manai, kam mokytojai duoda mažus atsiskaitymus, tarkim, žodžių? Tam, kad lengviau būtų prieš kontrolinius. Jei šiandien išmoksi penkiolika naujų anglų kalbos žodžių, o užporyt dar penkiolika, prieš kontrolinį nereikės mokytis visų trisdešimt, o ir kaupiamasis pažymys nenukentės... Prisimink vieną: visi atsiskaitymai svarbūs, nesvarbu, ar pažymys bus rašomas iškart į dienyną, ar tik pažymimas pliusu mokytojo knygelėje...

5. Rask daugiau laiko miegui.
Mokslai, kompiuteris, draugai... Viskas užima šitiek laiko! O jei pabandysi apkarpyti savo lankytinus puslapius internete arba apmažinti bendravimo valandas? Liks daugiau laiko miegui! Miegant smegenys "ištrina" tai, kas nereikalinga - ryte tikrai neprisimeni, kiek mežių matei einant į mokyklą, ir "į vietas sudeda" tai, ką derėtų prisiminti - mokykloje išmoktą informaciją, rusų ar anglų kalbos žodžius ir panašiai. Ar pamąstei, kas būtų, jei nemiegotum?
Įsivaizduok stalčių, pilną lapelių. Vieni lapeliai su matematikos formulėmis, kiti - šiaip juodraštiniai. Pabandyk surasti reikiamą lapelį su formule tarp kitų - visai nereikalingų... O jei stalčių sutvarkytum, surūšiuotum užrašus su taisyklėmis ir išmestum nereikalingus? Juk dabar rasti reikiamą lapelį būtų daug lengviau, tiesa?
Štai kokią svarbią funkciją atlieka smegenys tau miegant. Tad nepamiršk platuoti savo laiką ir ilgiau miegoti!

Štai kokius patarimus naudoju aš. Nieko ypatingo, tiesa? Bet juk šitiek daug nulemia! Tereikia šiek tiek pertvarkyti savo įpročius ir galėsi džiaugtis gerais pažymiais ir naujais išmoktais dalykais!

Kai džiaugsmas užtemdo protą

Neslėpsiu - pati tikrai gyvenau rudeniškomis nuotaikomis jau gerą savaitę, bet kaip visada - likus trim dienom aš vėl džiaugiuosi vasara. Vėju, kuris nesvietiškai prapučia galvą man einant parnešti pieno iš bobutės, su kuria dar ir papliupti galima. Saule - dar besistengiančia bent kiek pradžiuginti... Jau gerokai aptilusiais paukščiais, kurių dar šian bei ten pasitaiko...

Kiek vakar viskas nevietiškai liūdna atrodė, tiek šiandien viskas buvo be proto gražu. Apsoliučiai viskas teikė džiaugsmą.
Sesė atėjo - "Tai ką naujo pasakysi?"
Katinas užmigo - "Valio, pagaliau niekas tapetų nebedrąskys!"
Tas pats katinas pabudo - "Jėj, vis šioks toks bruzdesys"
Kompiuteris pastrigo - "Ačiū Dievui, bus proga maisto atsinešti"
Tą pačią sekundę atstrigo - "Jėga, mažiau valgysiu - mažiau storėsiu!"
Ir dar daug daug kitų menkų džiaugsmelių sukosi mano mintyse...

Galva, rodos, tuoj nulėks nuo kaklo dėl padrikų minčių galybės. Jų šimtai, tūkstančiai, milijonai - bet taip sudėtinga jas suguldyti... Mintys tiesiog šokinėja viena prie kitos. Jaučiuosi kaip ta Poliana iš knygos "Poliana", kurią reikėjo kažkada skaityti, nes lietuvių kalbos mokytoja liepė... Viskas taip nesvietiškai kelia džiaugsmą.

Žinot tą jausmą, kai guli ir šypsaisi? Ne, niekas nerašo ir niekas tyčia nedžiugina. Šiaip, šypsaisi. Šypsaisi ir džiaugiesi, nes šypsaisi. Jei keli lūpų kampučius aukštyn, reiškia, kad tu laiminga! O jei laiminga, tai ir vėl gali džiaugtis!

Nežinau, kas man darosi, bet tai daug smagiau nei vaikščioti surukusiai it subinė, atsiprašant. Pačią net vemti verčia nuo nelaimingų veidų - kartais jie taip gadina ir taip nesančią nuotaiką... Bet ai, nesvarbu. Svarbu aš pati ne per daug surūgusi.

Viliuosi, kad ryt pavyks atšvęsti vasaros pabaigtuves (ne, alkoholio ten tikrai nebus, jei kartais ne taip suprato sąvoką "atšvęsti"). Gerai būtų, kad niekas žolės nelieptų pjaut, kurios, ar taip ar taip, nesimato einant gatve...

Sekmadienį liks išsilyginti baltinius, prasiplauti kambarį ir gerai išsigulėti. Ką rengsiuos, nereikia sukti galvos - uniforma pas mus valdo, net jei kartais ir prieš mūsų valią.

Taip džiaugsmingai ir planuoju užbaigti šią - 2014-ųjų, vieną iš geresniųjų, vasarą... (Jei tik likimas iš manęs nepasišaipys - planai mėgsta griūti...)

Apie Aistės debilę lempą mėlyną ir vakaro šilumą

Jo, Aistė prašė (ar siūlė?) parašyt apie jos debilę lempą mėlyną, mat ji stovėjo nevietoj ir Aistė trenkė į ją galvą. Lempos nemačiau, pasakyti apie ją daugiau negaliu, tad tiek apie lempą.

O šiandien sėdėjau ant supynių, lengvai lingavau jomis ir mąsčiau. Apie savo vasarą. Apie ateinančius metus. Apie tai, jog viskas baigėsi. Baigėsi mano dienos "šiaip sau gulinėju", baigėsi mano vasariška nuotaika. Viskas buvo taip nerealu... Stovykla, juokas joje, kai sugebėdavom juoktis iš stulpino žydrų marškinėlių arba agurkų... Stovykla, kai gali daryti bet ką - pradedant šiaip kimarinimu ir baigiant sukimosi ratu ir bėgimo link nustatytos vietos... Viskas baigėsi. Žinot, ko bijau labiausiai? Kad visi prisiminimai kažkur išnyks. Tiesiog nebeprisiminsiu nei to juoko, nei žydros spalvos maikės arba to vandens, supilto ant manęs per krikštynas... Bijau, kad visa tai išnyks kaip mano vasara. Vasara, kuri turėjo dešimt gražiausių dienų ir dar keliolika šiaip sau fainų pusdienių arba naktų...

Kai pradėjau suptis smarkiau, pastebėjau daugybę obuolių ant žemės ir dar daugiau pageltusių lapų. Viskas. Ruduo. Vyliausi, kad jis nepraeis veltui, kad nebus prastesnis už mano vasarą ir neleis liūdėti. Bet bijau... Bijau, kad tos pernelyg įprastos dienos taps alinančia rutina, iš kurios trokšte trokšti išlįsti. Mąsčiau, ką padaryti, kad mano ruduo nebūtų tiesiog rutina. Kad viskas nesisuktų tiesiog ratu, kad turėtų daug takų su vingiais ir linksmaisiais kalneliais...

Kai, rodos, viską išmąsčiau ir galva pasidarė lygi seniai nenaudotai puodynei, tiesiog sėdėjau, lengvai supausi ir niūniavau melodijas, kurios man reiškia ir primena tiek daug... "Cause all of me, love is all of you..." Šią melodiją, kurios žodžių nemoku ir gal tūkstantį kartų ją perklausiusi, niūniavau ir vos neverkiau. Taip liūdna liūdna pasidarė... Tą akimirką stipriai papūtė vėjas, nusipurčiau. Šalta. Kambarin neėjau, per daug gera buvo sėdėti tryse. Tik aš, vėjas ir mano niūniavimas. Tada prisiminiau dar vieną dainą - "aš leisiu išeiti tau... lauksiu kol grįši, o jeigu ir ne, tave vėl surasiu... aš vėl sugrąžinsiu tau šypseną lūpoms, pasaulį akims, sparnus tavo sielai..." Niūniavau tik priedainį. Kitu dainos žodžiai kol kas nieko nereiškė... Arba tiesiog jų gerai nemokėjau, o nemokėdama nesugebėjau suprasti jų gilesnės prasmės. Man ši daina vėl priminė stovyklą - rodos, ji tau dainuoja. Aš leisiu išeiti tau, lauksiu kol grįši, o jeigu ir ne - tave vėl surasiu... Balsiai yra kaip narkotikai - kartą nuvažiavai ir nebegali nesugrįžti. Jie traukia tave atgal, ir suras tave net ten, kur gali geriausiai pasislėpti... Nes širdžiai ir mintims neįsakysi, o jie lyg įsitaiso tavo galvoje. Aš  vėl sugrąžinsiu tau šypseną lūpoms, pasaulį akims, sparnus tavo sielai. Taip. Toje stovykloje neįmanoma nesišypsoti, jie ištrauks tavo šypseną iš bet kur. Jie atveria akis į platesnį pasaulį, nei kompiuteris ir telefonas. Parodo kažką daugiau, nei nusibodę juokeliai... Ir būtinai grąžina sparnus sielai, kuri galbūt nebesugebėjo plasnoti. Pripildo tave džiaugsmu ir optimizmu, kurio užtenka panašiai viesiems metams...

Vėl papūtė vėjas. Rankos jau ledinės, bet viduje taip šilta... Svarbu - ramybė. Ji apgaubė mane ir, rodos, nenorėjo niekad paleisti. Tačiau pasirodė sesė, sudrumzdė tą mano ir vėjo muziką, tad man teko išlįsti iš savo minčių pasaulio ir grįžti į realybę...

Nu ir na...

Kartais tikrai savo mieląją sesytę norisi apgyvendinti kur nors tarp galybės japonų. Rimtai. O dar  ta mintis, kad į mokyklą teks keliaut su ja ištisus devynis mėnesius... Net priešui to nelinkėčiau.

Ir taip šiandien buvau keistai nervuota, tikėjausi vakare "išsikrauti" naršydama, rašydama, skaityda ir panašiai, o ta rupūžė atėmė iš manęs pakrovėją, atnešdama savąjį,  kiek pagedusį (kraunasi tik nejjdinant) ir sakydama: "Tu per naktį telefono nejudinsi (ji nežino, ką aš dirbu tamsioju paros metu..), o man reikės biški judint, tai keičiam vienai nakčiai?" Nusispjoviau mintyse, galvoju "vistiek naršau padėjusi telefoną ant lovos ir jo nejudinu, mat jį bala".

Apgavikė. Melagė su*ista ji, veikė tik pirmąsias 2 minutes, o vėliau tu daryk ką nori, kišk jį kur nori, neveikia. Nusikeikiau, nuėjau pas ją, aprėkiau, prikišau per garsų televizorių (gulėdama kitam namo gale girdžiu kaip kažkokie traukiniai dainuoja "po du, po keturis, šešis, krovinį jums pristatys, raudoni ir dar kažkokie..."), bet pakrovėjo neatgavau. O baterija skaičiuoja paskutinius šiandienos gyvenimo procentus, ką aš veiksiu per naktį?

Užsiroviau galutinai ant jos. Tegu tik pabando mamos plančetės prašyti, išrėšiu viską ir su kaupu dar...

Laiminga iki ausų

Šįkart pirmiausia parašiau įrašui pavadinimą, ir tik tada pradėjau rašyti. Šis pavadinimas būtent nusako, kokia mano būsena.
Susimąsčiau - ar įmanoma būti laimingam iki ausų? Yra pasakymas "išsišiepė iki ausų", tai galima suprasti, kad šyosojosi labai plačiai. Bet būti laimingam iki savo klausos organo? Na, mano atveju įmanoma.

Džiaugiausi prasidedančia paskutine vasaros savaite. Jau iš vakaro nusprendžiau, kad miegosiu paskutinįjį pirmadienį ilgai - iki pirmos ar dviejų. Bet mano mažasis monstras atlėkė pas mane jau devintą, kišdamas savo subinę man po kaldra. Miego dar trūko, tad tik apšaukiau ir, kai ji išėjo, vėl užmigau.

Tačiau miegojau vėl gi - ne per ilgiausiai. Dešimtą pabudau nuo barškančių lėkščių ir nusprendžiau ridentis iš savojo gulio. Tačiau papildžiusi skrandį vėl snaudžiau - tik dabar jau sesers lovoj.

Pasibaigus "Kempiniukui plačiakelniui" (taip, aš jam ir dabar esu neabejinga) išvažiavom į Šiaulius. Mano brangioji dantistė laukė manęs pusę keturių, bent jau mama man taip aiškino.
Bet nuvykus sužinojau visai ką kitą. Mylimoji ortodontė, pas kurią reguliariai lankausi jau trys metai, mane tikėjosi išvysti net ne pusę keturių, o pusę penkių. Nepaisant mamos durnumo, mane priėmė anksčiau.
Ir tada laukė gera ir bloga žinia
Geroji: spalį nuims viršutinę breketų dalį. Po dviejų su puse metų bent jau viršaus atsikratysiu, ir prieš fotoaparatą nebeblizgės mano metaliniai dantys, kurie nuotraukose primena senučių turimus auksinius.
Laimės pilnos kelnės, rimtai. Taip dėl savęs nesidžiaugiau nuo to laiko, kai nuėmė ūsus. (Kas nežino: tie ūsai atlieka plokštelės funkciją, ir jų didžioji dalis yra išorėje, kr atrodai maždaug kaip kažkatra žuvis iš filmuko "Žuviukas Nemo". Nežvenkit, tą palyginimą dantistė sugalvojo).
Blogoji žinia visai ne bloga, kai pagalvoji. Tiesiog apatinius dantis temps ne vieną ir ne du, o visus kartu. (Uoplia, Maironis aš).

Na, iš pažiūros tiek tos laimės. Bet man, su breketais vargusiai virš dviejų metų, čia... čia awesome dalykas.

Nežinau, kiek jūsų skaito iki galo, mat duodu 89%, kad negyvai užknisoskaityti apie mano dantis. Bet dar paminėsiu - grįžus namo radau Dovilės (šito tinklaraščio savininkės) žinutę, kad mano dizainas jau baigtas. Ačiū jai labai! Dabar sėdžiu laiminga, bet nesišypsau. Supratau, ką reiškė ortodontės pasakymas "temps visus dantis". Net šypsotis negaliu, tad jei neišeina sėdėti išsišiepusiai iki ausų, belieka sėdėti tiesiog laimingai - bet vis vien - iki ausų...

Žinot tą jausmą, kai kelios minutės iki dvylikos (nakties) užsinori valgyt? Tada tenka sėlinti lyg nindzei, kad tik kas neišgirstų (mama kategoriškai prieš visus naktipiečius, močiutė "vaikeli, kaip tai dar nemiegi?", o sese su katinais... šiaip sau trugdo miegodami). Žodžiu, sėlini link šaldytuvo, tikėdamasis rasti kokios minkštos dešros (jūs žinot tą jausmą, kai kažko "stipriai" norisi..), o randi tik dar vieną maišą jogurto arba kietą dešrą. Spėkit ką pasirinkau? Aišku, jogurtą. Eilinį kartą jaučiuos kaip senutė, neįkąsdama nieko kietesnio kaip gerai prinokęs persikas. (Šis vaisius buvo vienintelis dalykas iš "kietesnių" produktų sąrašo, kurį sugebėjau suvalgyt visą ir be nervų, kaip man skauda).

Bet žinot kas smagiausia? Kad kai pradedi valgyt, ir jogurtas visai nieko. Visai nieko iki tol, kol prisimeni, jog mama kažkur paslėpė "Milka" šokoladus, panašiai pirktus tam, kad sesė gautų puponautą...

Nužudykit mane

Nors kažkodėl buvo nuojauta, kad būtent šiandien sesuo su mama grįš, bet lygiai taip pat vyliausi, kad rytoj. Bet kaip sakoma - viltis durniu motina, ir aš džiaugiuosi zirzalų kompanija.

Kaip visada - grįžus joms laukia ilgas ir nuobodus madų šou žiūrėjimas "Ko man mama nupirko, o tau ne". Madas kiekvienąkart demonstruoja mano mylimoji sesytė. Šįkart tarp madų buvo 3 poros batų (tai tik įrodo, kad sesuo, nors būdama antrokė negali be batų gyventi, kas yra visiška priešingybė man - aš turiu po vieną kiekvienam sezonui ir pakanka), striukė su daug rožinės spalvos detalių ir... triko. Mintyse lūžau, kai pamačiau, tačiau nedrįsau juoktis. Atrodė kaip laidotuvėm paruoštas balionas. Ir kokio velnio jai reikėjo užsimanyt būtent šokius lankyti...

Paskui sesė bandė man įsiteikti ir, kad nesijausčiau "pernelyg nuskriausta" įteikė man iš savo pingų nupirktų guminukų ir telefono dėkliuką, kurio nifiga man nereikėjo. Bet nesvarbu, bent prisiminė mano egzistavimą.

Dabar po truputį kramsnoju tuos kokakolinius guminukus (visi kokakoliniai, tik skirtingų pavidalų. Tenka pripažinti, kad kiekvienas gamintojas kokakolos skonį įsivaizduoja vis kitaip). Bekramsnodama kuriu planus, kaip likusių vasaros dienų nepraleisti gadinant nervus su tuo monstru, kuris jau pirmą grįžimo vakarą verčia jaustis... "palik mane vieną, po velniais". Gal kas turi pasiūlymų?

Kai pasiilgti tos mokyklinės rutinos...

Per amžių amžius ruduo buvo pats nemylimiausias metų laikas. Niekada jo nemėgau - balos, tešlos, surūgusios bobutės ir priedu dar gražuolė mokykla. Tačiau per pastaruosiu metus mano požiūris kiek pasikeitė, ir turime rezultatą, kad šiemet aš nesvietiškai pasiilgau rudens.

Tikriausiai, ko labiausiai pasiilgau - tai veiksmo. Sunku pasakyti dėl ko, bet mėgstu įtemptas dienas, kurios pavyzdį dabar ir pakeisiu...

Ryte atsikeli likus dešimčiai minučių iki autobuso. Puoli stačia galva ruoštis, bet kuo labiau skubi, tuo labiau viskas veliasi rankose. Likus 2 minutėms iki autobuso išvažiavimo jau stovi lauke, ir, nevykusiai bandydama peršokti balas, nurūksti link savo mielojo autobuso. Į jį įsėdus lengviau atsikvepi: spėjau.

Dvidešimt minučių krataisi kartais net pagedusioje transporto priemonėje ir visas dvidešimt minučių klausaisi draugės pasakojimų apie jos nelaimingą meilę. Jei nuoširdžiai tariant - nekažką ir tegirdi, mat eilinį rytą stebi ant lango bėgiojančius lietaus lašus, kurie teka, susijungę padidėja, ir galų gale kažkur tyliai pranyksta... Tą hipnozę neretai pertraukia draugės frazė: "Tai ką manai?", ir jai neretai tenka išgirsti du paprastus žodžius: "Ką sakei?"...

Paskui vėl dešimt minučių kulniuosi į mokyklą. Ačiū Dievui, jei tau kompaniją palaikys klasiokas ir jo sesė, o jei ne - teks milijoninį kartą klausytis penktokėlės pasakojimo apie tai, kaip jos papūgėlė padvėsė arba kaip jos sesė katiną nutampė. Tačiau ir čia ne kažin ką suprasi - tavo mintys bus toli toli, keliausi spardydama po kojomis pasimaišiusius lapus, bandysi kaip nors apsisaugoti nuo vis dulkiančio lietaus ir dar labiau - nuo automobilių, kurie tik taikosi kokį moksleivį išmaudyti...

Pasiekusi mokyklą vykdysi kasdieninę užduotį - pasisveikinti su visom klasiokėm, neaplenkti kelių klasiokų ir bandyti išsiaiškinti, ką šiandien rašom arba kas dar svarbaus turi įvykti. Kol viską padarai - suskamba skambutis, ir tai reiškia tik dar vieną dieną, per kurią keli suaugėliai bandys kažką sukišti tau į makaulę.

Per ketvirtą pamoką bandysi su klase kiek įkalbėti mokytoją, kad išleistų pavalgyti, antraip "ir vėl rysim viską springdami". O nuskambėjus skambučiui, kuris skelbia, jog ketvirta pamoka baigėsi, visi demostruos savo bėgimo sugebėjimus ir pasistengs kuo greičiau atsirasti valgykloje.

Pamokoms pasibaigus, ir vėl stumsi laiką iki autobuso. Nuo lietaus slėpsies kokioj maximoj, o likusį laiką pratupėsi stotelėje, po kokia nors menka pastoge, bandydama sausą išsaugoti savo užkandį ir neišspjauti limonado iš burnos, kai koks draugas pasako kokį nelemtą prikolą...

Namo pareisi, kaip visada, nusikalusi. Pasiseks, jei mamos nebus namie, nes jei bus, kaip visada teks klausytis pamokslų, kad batus, o ypač šlapius, reikia nusimauti dar apačioje ir netypenti visų laiptų purvais ir šiaip vandens srovėmis. Tačiau kaip visada ištarsi: "Ai mama, nieko čia nepakeisi, geriau sakyk, ko valgyt yra". Ant greitųjų persirengsi ir kuo skubiau sėsi prie stalo - nes skrandis vis dažniau tave įspėja, kad laikas jį papildyti.

Pavalgiusi sėsi prie nemažos krūvos namų darbų - poilsis vėliau. Bandysi kažką išsiaiškinti  matematikoj, nes ponia mokytoja mėgsta namų darbams užduoti sunkesnius pratimus (tik pavasarį mano matematikos mokytojos požiūris pasikeičia), paskubom surašysi lietuvių, o skubėsi dėl to, jog jos nesvietiškai daug, papieši ką nors geografijoje... Prisimeni, kad rytoj dailė arba technologijos ir, kažkam paskambinus, sužinosi netikėtų naujienų, kad reikia kažko tai pamokai atsinešti. Jei į pavakarę tyčiom netyčiom išlys saulė - pasivaikščiodama dar nukeliausi iki savo kaimo krautuvėlės patikrinti, ar kartais neužvežė kokio spalvoto popieriaus. Dažniausiai užvešta nebūna, tad paržingsniuoji tik su šokolado plytele kišenėj. Būna ir toks variantas, kad saulės vakariop nebūna, tad lieki gyventi su mintim, kad kažkas kažką paskolins.

O jau sutemus susiriesi savo lovoje, susisuksi į pledą, šalia pasistatysi stalinę lempą ir skaitysi... Skaitysi tol, kol kažkas primins, kad lyg ir laikas miegoti, tad išjungsi lempą. Tačiau net nesiruoši miegoti - dar tyliai įsijungsi savo draugą internetą ir porą valandų panaršysi, klausydama lietaus ir vėjo muzikos...

Ir tik prieš pat užmerkiant akis suprasi kiek daug padarei per šią dieną. Supranti, kad ji nenuėjo veltui - juk kažką išmokai, dėl kažko juokeisi, o gal net verkei... Supranti, kad gyvenai ir, lengvai šyptelėjusi, užmiegi...

Net ne tag'as, o visas klausimynas

Eilinį vakarą maklinėjau po beribį internetinį pasaulį, ir atklydau į vieną blogą, kuriame radau tokį klausymyną: http://braskiuuogiene.blogspot.com/2014/08/sveiki-ra-savo-pirm-rimt-kaip-i.html?showComment=1408302398594&m=0 (Gintarijos komentaras po tuo įrašu tiesiog nebeleidžia sakyti "tag'as"...). Patiko įraše klausimai, tad padariusi lengvą kopy peistą rašau jį ir savo tinklaraštyje.

I. Kas tave pastūmėjo rašyti blogą?
Ilgai ieškojau vietos, kur galėčiau išsilieti, kai man liūdna, linksma ar šiaip kai galva sprogsta. Bandžiau ask.fm - nusibodo, ir pabodo, kad rašai tai, ko kiti nori o ne tai, ko pati trokšti. Bandžiau rašyti popierinį dienoraštį - knisa, kai naktį, susikaupus mintims, reikia rašyti pasišviečiant telefonu. Tad nusprendžiau pezėti čia.

II. Ar esi kantri?
Vėl gi, priklauso nuo situacijos. Esu kantri, kai breketai nesvietiškai tempia dantis. Esu kantri, kai kažkas daro pornūškę man prieš akis ar apkalbinėja. Esu kantri, kai sesė eilinį kartą daro iš manęs arklį. Bet tikriausiai yra tik vienintelė vieta, kurios visiškai neapkenčiu - tai kitų nesveikas riejimasis ten, kur visai rietenų nesinorėtų. Tada aš tampu visai nevaldoma ir neretai būnu apkoliota už kitų interesų nepaisymą.

III. Papasakok apie save!
Monstras, mintantis kitų kantrybe. Laisvalaikiu drybso kur nors savo guoly ir katkartėm iškiša uodegą į lauką, kad patikrintų, koks oras.

IV. Ar pavadintum save įdomia asmenybe?
Ne. Esu tik dar viena nuo gyvenimo atsilupusi būtybė, kuri verčiau bus tyliai tarp minios, nei išsišokinės kaip kokia Gaga (turiu omeny kaimynų antį.)

V. Kada ir kur kyla tau geriausios idėjos?
Naktį kankinant nemigai arba dirbant nuobodžius darbus, kaip, pavyzdžiui, aižant pupeles arba pjaunant žolę, arba dar bulves skutant.

VI. Ar pati skaitai kitų blogus? 
Aišku, kad ne. Juokauju. Kitų rašliavos ir užima pagrindinį laiką, kai būnu internete. Skaitant būna, kad pasijaučiu kaip visiška beraštė kvailė, tiesiog neturinti ką veikti. Tačiau būna, kai pagalvoji maždaug taip: "pykes, net aš taip nemoku (nusišnekėti ir tiek klaidų daryti, turiu omeny)"

VII. Ar rašant blogą reikia daug pastangų?
Man asmeniškai ne. Tinklaraščio rašymas man yra tiesiog malonumas - rašau, kada noriu, ką noriu ir kaip noriu. Nesistengiu įtikti kitiems rodant išganingą kalbą arba darant mini konkursėlius. Rašau pirmiausia sau - taip, kad parašius įrašą man pačiai palengvėtų, o tada skaitytojams patinka ar ne - jų reikalas.

VIII. Kas geriau - arbata ar kava?
Arbata. Kavos negeriu, nebent kokį kartą į mėnesį. Nenuodiju savęs kofeinu ar kokiu ten brudu ir nepilkinu savo odos.

IX. Ar kramtai tušinukų galus?
*mirkt*, *mirkt*, *mirkt*. Ne, po galais. *mirkt*.

X. Mėgsti žiedus, apyrankes, auskarus?
Auskarus - ne. Net neturiu jų įsivėrus, man netinka ir nepatinka.
Žiedus - ne, nepatogu ir šiaip dar dėl kažko.
Apyrankes - žiūrint kokias ir kiek jų. Nepernešu, kai ant rankų apsimauna 13 apyrankių. Visada, pamačius žmogų su panašiu skaičium apyrankių, imu svarstyti, ar kartais jo kraujyje nėra čigoniško priemaišo.

XI. Tavo stilius labiau mergaitiškas ar berniukiškas?
Manau, mergaitiškas. Nelabai mėgstu nešioti sportbačius, o sijonai patinka. Su kelnėm nesipykstu, bliuskutes labiau myliu nei sportinius marškinėlius. Tai, manau, mergaitiškas. Nors šiais laikais ir bernų su nulakuotais nagais rasim, ir mergų, kurios primena gerokai perdžiūvusį vaikiną...

XII. Ar fotografuodamasi šypsais?
*mirkt*, *mirkt*, *mirkt*. Jūs ką, manot aš fotografuojuosi?
O šiaip, jei jau aplinkybės priverčia pastovėti prieš kameros akutę, šypsausi (tie kurie turit kitokių mano nuotraukų: šaaa).

XIII. Ar turi žalingų įpročių?
Turiu. Suvalgau šokolado plytą namiškiams nespėjus jo jei paragauti ir nesimokydama esu moksliukė.

XIV. Kokie tavo pusryčiai?
Vasarą kas papuola iš šaldytuvo, kitais metų laikais mano pusryčiais tampa sėdėjimas autobuse, arba retais atvejais morkų sultys.

XV. Kur atostogauji?
Savo visatoj, savo žemėj, savo žemyne, savo šaly, savo apskrity, savo rajone, savo kaime, savo teritorijoj, savo name, savo kambary, savo lovoj.
    
XVI. Skaudžiausia netektis?
Šokoladas, kuris baigėsi.
Jogurtas, kurį valgiau - tad jis irgi baigėsi.
2 siemkų pakeliai, kurių dalį palaidojau savo skrandyje, o dali šiukšlių dėžėje.
Super skanūs blynai, kurie irgi mirė mano burnoje.
O jei rimčiau - tėtis arba senelis, neišsirenku vieno.

XVII. Ar kada planuoji turėt vaikų?
Planuoju. Ryt poryt, šiom dienom, tik keliolika metų į priekį.

XVIII. Ar bijai skausmo?
Labai. Aš visko bijau. O skausmo - tiek psichinio (?) tiek fizinio, labai bijau. Nors pernelyg dažnai tenka su juo susidurti... Čia ir neišsipildo pasakymas "Norint įveikti baimę, reikia pažvelgti jai į akis". Todėl net nebandau žvilgtelėti sliekui ar kokiai žiurkei kur arčiau, nei į kuprą.

XIX. Kas tau gyvenime svarbiausia?
Maistas, meilė (pradedant greitam internetui, baigiant šeimai), miegas.

XX(X). Kokioj internetinei svetainei lankais dažniausiai?
O aš visur būnu, pabandyk tik sugaut mane vienoj vietoj. (Ir to trečio "x" nesuoraskit klaidingai).

Šiom sekundėm tiek, tikiuos, kad kažkam patiko. Paprasčiausiai dėl to, kad šįkart rašiau be tikslo išsilieti...

Nes aižant pupas durnos mintys kyla...

Šiandien aižydama pupeles sriubai daug galvojau. Nemeluosiu - ne daugiau nei kitais kartais, kai darau nuobodžius darbus, bet vis vien daug.

Galvojau apie vieno vienuolio pasakytus žodžius per pamokslą (taip, šiandien močiutė nusitempė mane į kryžių kalno vienuolyną. Kažkaip net nesipriešinu, kai ji kviečia kartu ten važiuoti, nes ten, mano nuomone, vienintelė bažnyčia kur ne vien liepia klauptis ir stotis, o ir pasako kažką protingo). "Žmogus gali būti kuo nori, nesvarbu ar jo tėvai alkoholikai ar pamaldžiausi prašmatnių vilų savininkai".

Pirmoji mintis, tada man šovusi į galvą - puikybė. Kiek daug pasaulyje šiandien pasikėlimo ir didžiavimosi ne tais dalykais, kuriais derėtų.
Eina gatve trečiokė, girtuoklės mama. Su baltais bateliais, kurių smailas kulnas vos ne ilgesnis už jos pačios kojas. Eina per gatvę savo ciuciką pasiėmus už šniūro, kuris labiau primena iš iširusio maišo ištrauktą siūlą, nei pavadėlį. Eina ir didžiuojasi savo batais, net "labas" neatsako mano sesei, nors ir eina į tą pačią mokyklą. Ar ne puikybė? Nesvietiškas pasikėlimas rodant mimiką "ha, aš swag, o tu ne". Kam visa tai, jei ji, rodos, visai neturi kuo didžiuotis? Bet šiuolaikiniai vaikai išradingi - randa kuo puikuotis net nieko neturėdami.

Niekada nesupratau tų paauglių ir vaikų, kurie drįsta nueiti pas tėtį paprašyti pinigų, gavus nueiti pas mamą, o tada ir vėl gavus dar nužingsniuoti pas močiutę, kuri paskutinę pensiją atiduoda anūkui. Susirenka vaikpalaikis per dieną (ir už nieką!) šimtą litų, ir kviečia lygiai tokius pačius savo draugus į picerijas. Prisifotkina prieš veidrodžius pasiėmę savo aifounus, apsiavę konversais ar vansais ir kelia į instagramą. Ir vėl įsivaizduoju tą nelemtą jų mimiką - "ha, aš swag, o tu ne".
Man, pavyzdžiui, net nemalonu imti iš mamos pinigų, kai pati dar turiu kažkiek. Na taip, mano mama mėgėja pasirodyti bagota, (nors nė velnio tokia nėra), tai kartais kiša man daugiau pinigų nei derėtų. O man nepatinka. Aš ir stovyklai pati susitaupau šešis šimtus, tada bent jau žinau kad niekam neturėsiu būt dėkinga už tai, kad įkišo mane ten. Neįsivaizduoju, koks turėtų būti smagumas važiuoti į keturias stovyklas per vasarą už tėvų pinigus.

Eina gatve trys pirmokai su s3 ar s5. Neišgirsi iš jų nei žodžio - bendrauja per žaidimą telefonu, nors kartu šalia stovi. Tada pasižiūriu į savo kledariuką (nors man pilnai pakanka to, kurį nupirko visai neseniai. Mama lyg ir siūlė geresnį, bet iš principo nesutikau ir pasiemiau vieną iš pigesnių)... ir nei kiek nepavydžiu tiems piskiams. Kas iš jų išsaugs? Patys nemokės gyventi, ir sėdės visą amžių tėvam ant kupros.

Aižydama tas nelemtas pupas pagalvojau ir apie kitą vienuolio žodžių prasmę. Tiesiog šiandieninės problemos. Gėrimas, rūkimas, narkotikų vartojimas. Pati esu visom keturiom prieš visus tuos brudus, ir man nuoširdžiai gaila tų, kurie įsivelia į tą liūną. Nesvarbu, ar ta bala būtų tiesiog "kas penktadienį ir švenčių dienomis" ar "kasdien". Visų, save nuodijančių man gaila.
Apgalvojau... kad dabar visi bando būti kietais save svaigindami. Ir vadinamieji ubagai, ir bagotieji. Abiejų luomų žmonių pilna toje baloje. Man jų taip gaila... nebemoka jaunimas švęsti švenčių be sidro buteliukų ir cizų pakelio. Kitas dar ir kanapių ar kito brudo išsitrauks. Visi laimingi, visi patenkinti, nes ryte prisimena tik tiek, kad šventė.

Ir mintyse ištarus tuos žodžius, mano pupelės pasibaigė. Beliko laukti, kol išvirs kas nors man tos sriubos - bent jau sveikos, neverčiančios puikuotis ir nenuodijančios organizmo.

Bejausmis vilties žudytojas

Nežinau, ar aš viena taip galvoju, bet eutanazijos įteisinimas - visiškas apsurdas. Bent tris kartus baisiau už gėjų santuokas ir kitus velnio neštus bei pamestus daiktus. Bent tūkstantį kartų tragiškiau už graikų mitų skaitymą ir bent dešimt kartu siaubingiau už tiesiog mirimą.

Nežinau, kas šiandieninių žmonių galvoje, bet čia rimtai yra kažkas siaubingo. Kam žudyti paskutinę, kad ir mažytę viltį, kuri kad ir užslopintai, bet vis tiek rusena? Net apsurdiškiausi ligoniai turi tą menką ugnelę. Mano senelis, sirgdamas vėžiu vakare dar sakė: "Gal dar kas pasikeis...", o naktį mirė. Žmogus, kuriam gyventi buvo likę mažiau nei penkios valandos, dar tikėjo, kad jam pagerės! O eutanazija - tikiu, atimtų iš visų tą viltį. Tai taptų tiesiog įprasta mirimo priežastimi. Kas, kad medikai ištirtų ir konstatuotų mirtį - bet visi klysta, ir visada yra galimybė, kad kažkas nutiks, kad kažkas išras vaistą ar kad tiesiog organizmas sustiprės...

O kaip savižudžiai? Ar netaptų tai dar lengvesne prielaida mirti? Kuris gyventi nebenorintis neatsisakytų užmigti ir nebeatsibusti - be jokio skausmo, be jausmų? Atsirastų ir tų "vaistų žudikų" kontrobanda, jie būtų kad ir nelegaliai, bet perduodami kitam... tačiau ar mirti norinčiam asmeniui nepraeis noras amžinai ilsėtis? Gal tai tikrai tik laikina? Gal ir tas pats mirtinas ligonis, gavęs žinią, kad mirs, tam tikram laikui palūžo? Gal tiesiog tai trumpas šokas, kuris praslinks po mėnesio, o gal ir po metų (bet praslinks!)?

O gal tas ligonis, kuris nebeprakalba - gal jo širdis ir akys nori matyti artimuosius, o šie nuspręs, kad jam kaput? Kas supaisys, ką iš tikrųjų jaučia, iš šalies žiūrint, nebeprotaujantis asmuo?

Ar rimtai verta įteisinti vilties žudymą ir gyvenimo laiko trumpinimą? Ar verta sunaikinti paskurinę kibirkštį ir dar kažkam užkrauti tai padaryti? Juk medikai skirti gydyti ir saugoti žmonių gyvenimus, o ne juos nutraukti!

Kam? Kam visa ta žmogžudystė? Kiekvienas asmuo turi teisę prieš užmerkdamas akis pajausti paskutinę šilumą ir išvysti tiek pasaulio, kiek jam buvo skirta matyti, o ne tiesiog mirti ligoninės palatoj, aplink stovint budeliams ir už tave nusprendusiems "artimiesiems"...

---------------------

Nenoriu rašyt antro įrašo per dieną, tęsiu čia. Nors visai ne į temą.

-------

Kodėl. Kodėl liūdesys toks stiprus, arba kodėl aš tokia bejėgė? Kodėl jis taip tyliai prieina ir smogia iš pasalų... tu suklumpi, jis tave suriša ir tu nieko nebegali padaryti. Tiesiog ramiai ir kantriai lauki ir klausai tylios liūdesio melodijos... Lauki, kol jis pavargs tau dainuoti ir išeis, palikęs tave sušištą... Tada bandysi išsilaisvinti, o ryte dar prisiminsi tą tylią melodiją, skambačią tau prie pat ausų būgnelių. Tačiau laikui bėgant tą melodiją pamiršti, ir aplanko kitas tavo širdies grobėjas - ir vėl būni sukaustyta, ir vėl tenka klausyti liūdesio skambesio, gal kitokio, skaudesnio ar silpnesnio, bet liūdesio...

Kartais lauki, kol atskris koks džiaugsmo angelas ir ištrauks iš liūdesio hipnozės, bet tokių stiprių laimės angelų, kaip liūdesiai yra maža, tad dažniausiai belieka laukti...

Šioks toks nusivylimas ir dar daugiu nesamonių

Tik vakar spėjau pasigirt, kad pagaliau namuose kuriam laikui tylu - jau spėjau ir nusivilti.

Nusivyliau savim ir šiaip šiom dienom. Tikėjausi, kad bus kažkas awesome (ar kaip šiuolaikinis jaunims ten sako), bet viskas ritasi pernelyg įprastai. Turiu omeny, rimtai įprastai. (Ta prasme atsikeli, padrybsai kokioj pakampėj, būni ištempta močiutės į daržą bulvių kast, kurios, antai, nepalauks savaitės iki mamos grįžimo ir vėl drybsai). Jau antra diena, o vis dar neįvykdėm su Kamilija plano pažiūrėt "Spjaunu ant tavo kapo". (Taip, tą galim daryt tik kai nėra šalia ir taip traumuotos pirmokės. Ir taip, Aistut su RED pledu, tai tas pats tavo taip girtas porno/siaubo filmas). Nusivyliau savim, nes Kamilija kvietė pas save, o aš, grįžus iš daržo... Sutingau. O dar ta močiutės frazė "ar beeisi kur? Jau vakaras, išbūk namie nors dieną". Na taip, šiandiena nebuvo per tobuliausia. Vakar irgi, tik skirtumas kad trumpam buvau iš namų išslydus, ir kaip reikiant pabaliovojau. Ta prasme... Savo minkštoje lovoje, su kolos bambaliu, 4 "3bit" batonėliais (šokoladukas forever and ever) ir porą pakelių siemkų, kurias gliaudau tik dėl laiko stūmimo.

Meldžiuos, kad rytojus būtų daug geresnis ir kad močiutei pakaktų 3 vagų bulvių kasimo. (Taip, ji sakė, kad ryt kokias 3 vagas tereiks nukast...) Ir meldžiuos, kad Kamilijos brolis su merga išslystų iš namų, ir galėtumėm ramiai (... -.- ...) žiūrėt filmą. Nesupyksiu, jei kas nors irgi pasimelstų už mano rytojų. Amen.

P.S. myliu savo močiutę, nes tik su ja galiu žiūrėt "Mano baisiausia gyvenimo savaitė" (laiko stūmimas) ir kartu žvengt iš diedo, kuriam ale pasistojo.

P.P.S. Viskas, einu kartis. Nuspredžiau pasifotkint (taip brangūs ir nelabai skaitytojai, didžioji rugiagėlė įsijungė kamerą ir pradėjo sefintis ir ne, aš nejuokauju), ir iš 57 nuotraukų liko apskritas nulis. Žinau, kad aš savikritiška, bet tos foto... Buvo per žiaurios net man, mėgstančiai savo nuotrauką, kur esu panaši bent į nepasigėrusį alkoholiką. Beje - buvo viena nuotrauka, kuri man patiko. Nuotraukoje matėsi ryškiai geltoni tapetai su orandžinėm gėlėm, ir nieko daugiau.

Pasveikinkim vieni kitus...

...Juk taip daryti šitaip lengva!

PAGALIAU sėsė su mama išvažiavo į Palangą/Kretingą maždaug savaitei. SAVAITĖ BE MAMOS IR SESĖS, GALIMA SAKYTI VIENA NAMIE (na, ir močiutė dar). Primetat? Jokio rėkimo, dainavimo, trankymo ir kitokių kovos menų demostravimo. Jokio aiškinimo, kad indų neišploviau ar kad grindų nelašlaviau.

Karoče, SAVAITĖ LAISVĖS!!!!!!!!!! (taip, aš tikrai noriu taip rėkti).

Sėkmės ir jums, įkaltinti ir nelabai skaitytojai - o aš plasnoju į laisvę!

So empty...

Retai viduje būna taip tuščia. Atrodo, nebūtų dėl ko liūdėti, bet nelabasis liūdesys ima. Atrodo, nebūtų ant ko pykti, bet rodos, kad tuoj sprogsiu kaip balionas nuo susikaupusios neapykantos. Rodos, šypsotis nėra ko, bet ta dirbtina šypsena vis kyla, protarpiais nusileisdama...

Toks jausmas, kad visi įmanomi jausmai kažkur išėjo, arba tiesiog susiliejo į vientisą, pilką jūrą, per kurią privalau irtis, nors ir nemoku... Protas suvokia ir žino, kad tokiom akimirkom retas kuris numeta gelbėjimosi ratą arba bent nelemtą pagalį, kuris tave išgelbėtų nuo pražūties. Protas žino, kad verčiau, kad ir nenoromis, pririš kitas asmuo tau akmenį prie kojos, negu kad padės. Tačiau nelaboji širdis tikisi, kad kažkas pagailės tokios menkos būtybės, viliasi, kad kažkas numes bent ratu besisukantį žodį, kuris ištrauktų iš bekraštės jausmų jūros... Tačiau, tai tik širdis, besivilianti rasti išsigelbėjimą...

Kartais ta tuštuma ir vienatvė jūroje priverčia galvoti, kad linksti link beprotybės. Kartais taip pasiilgsti kažko tokio, kas paguostų, pralinksmintų ir privertų juoktis užmirštant viską... Pasiilgsti būtent to, kas sugebėtų išsiurbti tą beribę jūrą iš tavęs, ir pripildytų jausmų ežeru, pilnu skaidraus ir itin švaraus vandens, kuris tik po tam tikro laiko bus sudrumztas...

Tu vis dar lauki, lauki ir lauki... Bet niekas tavęs neateina ir neišgelbėja. Ir tada lieka tik du variantai - sukaupus paskutines optimistiškas mintis irtis link sausumos, arba tiesiog pasiduoti ir laukti, kol jūra pati tave nuplukdins link kranto...

Veiksmas ir pyktis pro juoką

Vasara visu greičiu bėga link finišo, bet savo rugpjūčio dienomis galiu didžiuotis. Nėra jos kažkuo labai ypatingos, bet bent jau kažką nuveikiu...

I. Pradėjau ankstinti ėjimą miegoti. Apie 12 pradedu bandyti užmigti jau maždaug kas trečią vakarą. (Ė, kur aplodismentai?)

II. Buvau cikre. Nu tarkim, kad cirke. Nieko ten gero, bet tarkim...
Su draugėm sėdėjom ant kėdučių, skirtų maždaug smulkaus sudėjimo penkiamečiam. Tupėjom tarp piskių ir buvo swag. Tarkim, užskaitysiu kaip "nuveikti kažką beprotiško", nes šiaip nemėgstu būti per daug dėmesio centre.

III. Įvykdžiau vieną iš didžiausių šios vasaros norų. Apie tai svajojau tyliai, nes žinant mano galimybes plaukti ir mamos dažną vežimą maudytis...
Velniop paistalus, išsimaudžiau ežere su rūbais, leidžiantis saulei. Buvo tiesiog gerai. Nepaisant šiek tiek dumblų po kojom ir cypiančios sesės šalia, vakarą užskaitau.

IV. Padekoravau kambarį. Baigiau nelemtus drugelius, kuriuos pradėjau dar liepą. Susiradau trafaretą, prisikarpiau tų drugių. Tada jie stovėjo dvi savaites, kol jie buvo pašpaklinti. Tada dar 3 dienas, kol prikabinti. Žinant mano meninius gebėjimus, savim didžiuojuos. Nesitikėjau net tokio sušikto rezultato.

V. Susitvarkiau jau pusę spimtos. Naujų rūbu neradau, nebent iš spintos apačios drabužių iš pradinių klasių laikų. (Taip, mano spintos apatiniai stalčiai netvarkyti... švelniai tariant, daug laiko). Kad ir pusę, bet vis į priekį.

Beje. Draugė gimtadienio proga atsiuntė laišką su atviruku, niūniuojančiu "Su gimimo diena" ir ilgu laišku su daxuja linkėjimų. Močiutė, skaitydama laišką vietomis irgi žvengė. Ta padla (draugė), pridėjo 3 pačias žiauriausias foto, kokias begalėjo rast:
Viena iš mokslo metų baigimo šventimo "Kavakuki" kavinukėj. Rupūžė, ištrynė mat. O kad užslėpt nuotrauką galėjo, nepagalvojau.
Kita nuotrauka iš mūsų vestos pamokos pirmokams apie rankų plovimą ir panašų šūdą. Jai px, gi atrodo normaliai toj foto, o aš kaip apsinarkašinus trigubs doze ir dar gavus iš keptuvės į galvą.
Na, o trečioji iš sveikuolių stovyklos. Po šia sekunde neįsivaizduoju, iš kur ji tą nuotrauką gavo, nes juk lyg su ja nesifotkinom, o legendiniam slanciauskas.lt tos nuotraukos irgi lyg nebuvo... Čiornaja magija.
Galvojau, Rupšis ir tas pamkršęs bus, bet žė kad ne. Pykes, reik ir jai kokį kerštą ant gegužio galvot.

Tiek naujienų iš nepastovios asmenybės gyvenimo. Rupšio atsiųstų foto net neprašykit, o prikabinu savo sieną. Žinau, tragiška.

Ilgas ir nuobodus įrašas bei N-14

Nemėgstu savo gimtadienių. Tiesą sakau. Tiesiog neapkenčiu. Jau nuo aštuonerių nebešvenčiu gimtadienių taip, kai švęsdavau anksčiau. Dabar gimtadienis man tik pavalgyti torto, ir vakare pamąstyti apie visą savo gyvenimą, nuo a iki z...

"Seniau tėvai surengdavo didelę šventę - visi draugai, su kuriais labiau bendraudavau (buvau bendraujanti mergaitė, tačiau kaime tų gersnių pažįstamų ne taip jau ir daug, tai gimtadienyje būdavo apie 8-10 svečių). Stalas būdavo nukrautas, mama būdavo suruošusi visą programą. Daugybe žaidimų, prizų...

Išties, iki tų nelemtų aštuonerių buvau itin lepinama mergaitė. Turėjau daug žaislų, pakankamai draugų, su kuriais žaisdavau... Rodos, nieko netrūko.
Tėtis mylėjo, močiutė su seneliu - taip pat. Iš mamos pusės... tuo metu jos nepasigedau, juk seneliai taip manimi rūpinosi! Mamą mačiau tik nuo šešių vakaro, ir tai ji sėdėdavo apsikrocusi mokinių kontroliniais, kuriuos reikia ištaisyti...

Tačiau, sukakus aštuoneriems močiutė ėmė kalbinti: "Gal nebešvęsk tų gimtadienių, geriau paprašyk to 50 litų, kur išleidi ant pyragų, kam čia šerti tuos tavo draugus..." Taip ir nebešvenčiau savo aštuntojo gimtadienio. Užtat senelis nupirko telefoną - mažiuką, atlenkiamą, rožinį tokį. Svarbiausia - jis turėjo fotoaparatą. Oj laimės buvo, kiečiausia klasėj buvau tada.

Nesupratau, kodėl močiutė patarė nešvęsti gimtadienio. Juk visad nepykdavo...

Vieną vakarą užbėgau pas senelį į kambarį ir pamačiau jį susiėmusį už šono ir verkiantį. Močiutė tuoj pribėgusi "eik televizoriaus žiūrėt, tavo kiną rodo". Tada visiškai nieko nesupratau, žinojau, kad senelis sunkiai serga, bet mano galvelė tada buvo gal per daug maža, kad kažką suvogtų...

Atėjo 2008 rugsėjo pirma - diena, kurią peisiminsiu visą gyvenimą. Jau galėjau jaustis antroke, nebe ta mažiuke. Labai laukiau tos dienos, o mokykloje dar labiau nudžiugau - atvažiuos mūsų fotografuoti klasės nuotraukoms! Kaip kaimo mokykloje, tai didelė pramoga.
Namuose močiutė susiskambino su pianino mokytoja, ir atsiprašė, kad neatvažiuosim... Mokytoja nepyko, o ir aš laiminga buvau - močiutė leido ilgaiu žaisti kompiuteriu!
Bežaiždiant prispaudė reikalas - tačiau priėjus prie tuoleto, iš už kampo pamačiau, kai močiutė sunkiai veda senelį į tuoletą... stebėjausi, juk vakar jis dar su manim žaidė! Tačiau labai išsigandau, ir, pamiršusi visus gamtos spaudžiamus dalykus, tyliai nupėdinau atgal prie kompiuterio...

Rugsėjo antrą pabudau, ir pamačiusi laiką, ėmiau klykti: "Močiute, močiute! Už dešimt minučių mane fotografuoti turi!", tačiau atėjo mama, tarpdury stovėdama mane nutildė ir tyliai ištarė: "Senelis mirė". Netikėjau. Po vienais triusikais verkdama puoliau į jo kambarį, tačiau pamačiau tai, ko bijojau labiausiai: senelis guli negyvas, žandikaulis surištas, nes mirė kartodamas "aaa, aaa", kaip girdėjau močiutę kalbant tetoms...
Neberūpėjo, kad stoviu po vienais triusikais, o šalia ant kėdės sėdi kaimynė... tada niekas neberūpėjo.

Pamenu, vakare jis jau buvo pašarvotas. Mūsų namuose, nes močiutė sakė "neišversiu, jei reiks sėdėti kokioj salėj, tegu pabūna nors jo kūnas namuose dar". Pirmą naktį pabudau ir nuėjau prie senelio karsto. Ten sėdėjo močiutė, kuri skaė lygiai taip pat negali užmigti. Nežinau, kiek laiko sėdėjom, bet tiesiog jaučiau, kaip jis glosto man galvą... tačiau buvo apėmusi tokia ramybė, kokios antrąkart neteko patirti. Tokia... apsoliuti. Visiška ramybė.

Po senelio laidotuvių nieko doro neįvyko. Nebeturėjau noro eiti į mokyklą, kur vis vaikai primindavo "užjaučiu, senelis tavo mirė". Lyg peiliu į širdį tvodavo. Atrodo, galėjau kiekvieną nors negyvai uždaužyti. Ta užuojata labiau skaudino, nei guodė...

Vėliau visi mokykloje primiršo, ir vėl ėjau ten su džiaugsmu - nors ten neslėgė ta bjauri nuotaika, kuri žudė namuose.

Tėtis namuos rodydavosi vis mažiau... žinojau, kad jis su mama nesutaria, bet vis atvažiuodavo tai manęs ar senelio... mėnesį jo beveik nemačiau.

Vieną, iš esmės eilinę spalio 10-ąją laukiau kol močiutė nuveš į muzikos mokyklą. Tačiau jai kažkas paskambino ir ji puolė verkdama šaukti: "Sulaikyk jį, sulaikyk, sulaikyk kol bent aš atvažiuosiu". Į muzikos mokyklą mane nuvežė mama, dabar ji jau dirbo nebe mokykloje,o ofise. Po muzikos mokyklos sėdėjau pas mamą darbe prie kompiuterio, ir pamačiau, kad kolidoriumi verkdama eina mama ir kalba telefonu... kažkodėl mano maža širdelė pajautė, kad tas močiutei skambinusysis kalbėjo apie tėtį, o mama verkia nes jis mirė... Bet protas lyg sakė "tai neįmanoma", ir nuvijau tą jausmą šalin.

Proš važiuojant namo mama kaip įprastai nuvažiavo į parduotuvę, tačiau važiuojant namo tylėjo. Visas dvidešimt minučių neištarė nė žodžio.

Parvažiavus močiutė pasisodino ant kelių, ir ramiu balsu paklausė: "mama dar nieko nesakė tau?" Tą sekundę buvau 99% tikra, kad tėtis mirė. Jaučiau. Kai pasakiau, kad ne, močiutė dar ramiau pasakė: "Tavo tėtis žuvo". Šaltomis ašaromis puoliau verkti. Nors kiek pamenu, močiutė dar sakė "Neverk, nieko nepakeisi. Dabar tik džiaukis - jis tave dar labiau saugos, tik iš dangaus...".
Daugiau nieko iš tų laidotuvių dienų nepamenu. Nič nieko. Smegenys gal tada buvo tiesiog užblokuotos. Pamenu tik tiek, kad kai ėjau valgyti, prie stalo sėdėjo mama ir "Kita močiutė", t.y mamos mama. Sėdėdama ne kiek valgiau, kiek verkiau, tiesiog springau ašaromis. Tada ant manęs mama iš ties piktai sušuko: "nėra čia dėl ko tiek bliaut, užteks žliumbt". Nuo tos akimirkos turbūt nebejaučiu nei kruopelės meilės mamai. Nė biškio.

Po laidotuvių močiutė nupirko daug juodų rūbų. Pamenu, man jie nelabai patiko, tačiau neturėjau noro nešioti rožinių bliuskučių ir geltonų golfų. O ir supratau, kad močiutę tik taip palaikysiu - ji liko visiškai viena. Jos vienturtis sūnus mirė, vyras irgi, prieš pusmetį mama taip pat. Tėčio neteko ji lygiai kaip ir aš - aštuonerių.

Mokykloje manęs laukė tik savotiška klasės priešės pašaipa: "Žinai kaip tavo tėtis mirė?" Nežinojau. Tik tada supratau. Senelis nuo vėžio, baba nuo senatvės... o nuo ko tėtis nežinojau. Sumišusi tyliai išmekenau: "ne...", o ji dar smagiau: "Mama sakė, kad jis pasikorė, dėl to šlipso juosta apie kaklą tokia stora buvo, kad žymių nesimatytų".
Vakare ilgai verkiau. Nekenčiau jos ir viso pasaulio. Man buvo likę tik močiutė... Mamos nebemylėjau. Visai.

Paskui augau, pamažu viskas lradėjo užsimiršti. Galvojot, negaudavau iš vaikų pašaipų "Juoda kai varna"? Oj gaudavau. Ir atsagių klausimų "Kodėl tu visa juoda..?", ir pašiepimų. Bet man visi jie buvo žemiau nulio.

Išaugau ir iš juodųjų rūbų. Pakeičiau mokyklą, kur jaučiuosi daug laimingesnė. Nors ir atsirado daugiau personių, kurių galiu nemėgti, bet tai menkniekis, palyginus su tom senom kaimo mokyklos sienom ir lubom, dažytom kalkėmis. Jos taip slėgė. Tik mokyklos kiemas, kuriame leisdavome pertraukas, dar leidžia nusišypsoti.

Naujoje mokykloje buvau įtraukta į nesibaigiančių olimpiadų ir renginių sūkurį. Tiesą pasakius, patinka man toks gyvenimas, kai pavasarį eini į mokyklą ir galvoji: "Kaži, šiandien niekur nevažiuoju?". Taip, kartais tai užknisa ir rimtai pavargstu. Bet... Bent jau paskui būna gera."

Tą permąstau kiekvieną rugpjūčio 4-ąją. Šiandiena buvo lygiai tokia pati, kaip ir visi likusieji gimtadieniai... Pavalgiau torto, ir tiek. Mama pabučiavo ir pasveikino pirma (!!!!!!!), paskui močiutė. Sesė taip ir neištarė to nelemto "su gimtadieniu", gal iš pasiutimo, o gal šiaip iš mandrumo. Tačiau draugei sugebėjo primint, kad mano gimtadienis, tad ir iš jos gavau menką pasveikinimą ir pasiteisinimą, kad ji gimtadienius prisimena dieną po šventės.
Specialiai nei ask'e, nei facebook'e nesu užsidėjusi tikros gimimo datos, kad pažiūrėčiau, kiek turiu manęs nepamirštančių. O jų - ovalus 0. Neliūdžiu. Nei kiek. O kas man? Tie pasveikinimai momentinis džiaugsmas. Nekaltinu, kurie žinojo tik kartą arba visai mežinojo. Bet tiesiog, patikrinau tuos draugus, kurie, po teisybe, lyg ir turėtų žinoti...

P.S. Primetat, jau galiu N-14 filmus žiūrėt ^^

P.P.S. Atsiprašau už daxuja klaidų, pro užtinusias akis nebematau klavietūros visai.