Kaip aš gavau savo pirmąją algą

Taigi, mano vasara jau įsibėgėjo ir galiu pasigirti, kad tikslai taip pat nesnaudžia vietoje. Palyginus per trumpą laiką daug ką nuveikiau, o negana to pasiekiau vieną didžiausių vasaros tikslų - gauti darbą. Darbą gavau, algą taip pat. Tačiau apie viską iš pradžių.

Klasėje atsirado daug jaunuolių ir panelių, norinčių neleisti vasaros veltui ir kažkiek dirbti bei užsidirbti. Taigi nedelsdami pradėjome darbovietės paiešką. Skambinam šian, skambinam ten - vis niekur nereikia jaunų darbininkų kelioms savaitėms. Jau buvome nuleidę rankas, tačiau maždaug po savaitės sulaukėme skambučio iš braškyno savininko. Pasirodo - jam reikia keturių braškių skynėjų! Mums laimės pilnos kelnės, o jei ne pilnos, tai bent puspilnės. Patenkinti planavom kitos dienos kelionę į pirmąjį savo gyvenime darbą, mat į darbovietę su dviračiu nenuminsi - toli. Prisipažinsiu, šiek tiek jaudinausi. Juk ne kasdien gauni pirmą darbą gyvenime...

Penktadienio rytas. Važiuoju braškių skinti su mintimi, kad jei ne tas išpuolęs posūkis, tai dabar sau sapnuočiau šimtas penkiasdešimt aštuntą ar devintą sapną. Stengiausi nuvyti tokias mintis, tačiau sekėsi sunkokai. Ką gi. Į būsimą darbovietę atvykom su mano močiutės pagalba (jos žydrasis mašiniukas dažnai mane gelbsti) ir keturi skynėjai patraukėm link lauko. Gavom numerius, kibirėlius ir instruktažą. Galvojau, kas čia sunkaus, bet pasirodo, jog ir braškes skinant reikia mokslo. Bent jau  gebėti spalvas skirti tai tikrai reikia...

Tą pirmą dieną tikrai stengiausi. Braškių nepalikinėjau, per daug nesuvalgiau (dar namo grįžus sumūrijau keturias lėkštes braškių su pienu, tad tikrai darže raudonųjų pabaisų nepersivalgiau) ir priskyniau dvidešimt aštuonis kilogramus. Ir dar net su trupučiu. Kaip man ir dar tik per keturias valandas - daug. Savim didžiavausi. Kadangi penktadienis - algų diena, tai tą pačią dieną ir savo pirmąją algą gavom. Spaudžiu pirmuosius uždirbtus eurus ir galvoju: ,,Bus gaila juos leisti''. Kažkaip ir kitaip vertini tuos pinigus, kai pats uždirbi, o ne ant nachaliavos gauni.

Antra diena. Vėl pilnas ekipažas atvažiavo į braškių lauką, šįkart su mumis pasilieka ir mano močiutė. Vėl keturios valandos skynimo, vėl skaudančios kojos ir/ar nugara. Jei pirma darbo diena pralėkė nepastebėta, tai ši jau šiek tiek užsitęsė. Kartu su močiute priskynėm keturiasdešimt aštuonis kilogramus. Irgi su trupučiu. Kaip dviems, tai mažokai. Be to pylos gavau, kad neatydžiai renku braškes. Ką gi.

Parvažiavus namo tą dieną nepaėjau. Kojos, sakyčiau, medinės, tik kad skauda. O juk pabarbenus į medį mus įprastai nenudiegia keisti diegliai...Nuo braškių kvapo jau pykino. Fu. Ėmėm svarstyti, ar apsimoka toliau dirbti. Alga nedidelė (nors už keturias valandas... Nėra ko daug norėti), kelias tolimas. Ką uždirbi - išleidi benzinui. Priėmėm sprendimą - sekmadienį atidirbu ir gana.

Taigi sekmadienį vėl važiuoju darban, tik šįkart su bendraklasio tėčio palyda. Vėl tas skynimas, vėl skaudančios kojos. Turėjom naują draugą - sekmadieninį tingėjimą. Su tokiu draugu ir priskyniau mažai - vis dvidešimt vieną kilogramą. Baisu. Atsiėmiau algą, atsisveikinau... ir palikau tą nelemtą daržą ramybėj. Šiaip tikrai būčiau daugiau dienų skynusi, tik kad ta darbovietė toli nuo mano gyvenamosios vietos. Ech...

Taip ir baigėsi mano pirmojo darbo istorija. Trys dienos, dvi algos, kurias gaila leisti. Ir taip, dar koktumo jausmas pasižiūrėjus į tas visų taip mylimas uogas. Tai išliks bent porą dienų, tikrai. Susipykau su braškėmis kaip reikalas...

Šnai - aš vėl plaukiu

Neįtikėtina, kaip viskas gali netikėtai pasikeisti. Eini sau ramiausiai gatve ar atsipalaidavusi sėdi autobuse, planuoji savo rytdieną... Šnai - vienas skambutis, planai katastrofiškai pasikeičia. Šnai - viena žinutė ir vėl viskas gali grįžti į vėžes. Tik šnai atsitiktinis susidūrimas su stulpu ir galbūt tavo gyvenimas negrįžtamai pasikeis. Neįtikėtina, kaip nuo mūsų mažai priklauso. Neįtikėtina, kiek daug galėtume nulemti, jei tik panorėtume. Deja (o gal derėtų sakyti ,,ačiū Dievui"), mes retai norime kažką nuspręsti ir galbūt per dažnai pasiduodame atsitiktinumams. O galbūt klystu?

Šiandien kaip tik taip buvo. Šnai - vienas skambutis. Šnai - mano viso mėnesio planai kol kas griūva. O gal atsitiesia ir užsipildo? Nežinau. Atrodo, galėčiau pati nulemti, ar ilsėtis, ar veikti. Tačiau pasiduodu srovei - kur neša, ten plaukiu. Sako, taip plaukia tik šiukšlės. Tačiau gerai pagalvojus... Kažkada šiukšlė buvo vertinga, kažkada ją perdirbs.

Gerai, svaigstu. Man liūdna. Vėl. Tikiuos, kad šlakelis (chach, švelniai pasakyta) užimtumo prajudins mano mintis, jausmus ir pačią mane. Įprastai tai padėdavo.

O kol kas... plauksiu. Pasroviui, ned taip plaukdama mažiau pavargstu. Plaukius, kaip mėgstu. Vėl.

Pasigirsiu

Dabar eisiu ir visiems girsiuos, kad pagaliau peržiūrėjau vieną serialo sezoną. Net cielos dvidešimt dvi serijos. Kaip man, tai gyvenimo įvykis, o dar turint omenyje, kad tas serialas net nerimtas ir toks... ne rugiliškas. Pradėjau jį žiūrėti... Gegužės mėnesį, jo pradžioje. O gal balandžio pabaigoje? Nesvarbu. Dabar birželio pabaiga. Taigi grubiai imant, visi du mėnesiai. Per du mėnesius peržiūrėjau dvidešimt dvi serijas. Vau. Sakau jums, gyvenimo įvykis.

Pretty little liars absoliučiai... mergaitiškas. Tempiantis gumą, kiek girdėjau, šešis sezonus ir nieko naujo neparodantis. Gerai, gal aš ir išranki šioje srityje, bet šitas serialas - visiškas mėšlas. Bet žiūriu, vis tiek žiūriu (net vieną sezoną! Negaliu patikėti). Juk kartais visiem reikia tiesiog nieko negalvoti, nieko nedaryti, tiesiog sėdėti ir nuobodžiauti. Ką gi, šitas šlamštas buvo (ir yra) puiki išeitis situacijoje ,,Ką veikti, kai visiškai nenori nieko veikti". Kadangi toks nieko negalvojimas užplaukia itin retai, tai ir peržiūrėtų serijų skaičius ne kažin kiek tedidėja. Galiu didžiuotis savim.

O dabar pasigyriau ir einu toliau nieko neveikti. Kol visi degins šiąnakt laužus (per lietų), pins vainikus (per lietų) ir šoks įvairius liaudies šokius (per lietų), aš ramiausiai sau nieko neveiksiu (irgi per lietų, bet bent jau po stogu). Tobulos Joninės. Bent jau pagaliau gavau visą dieną nieko neveikimui...

Kilometrai, nutrintas kulnas ir noriu valgyt

Gerai. Aš gal ir beprotė, bet šiandien važiuodama iš miesto ir išlipusi stotelėje, esančioje septynis kilometrus nuo mano kaimo, nusprendžiau neskambinti mamai ir pareiti pėsčiom. Oras gražus, sunkios kuprinės ant pečių nevelku - kodėl gi ne?

Tiesą pasakius, tai buvo geriausias nuosprendis šiandien. Ėjau lėtai ir greitai, su garsiai užleista muzika ir apsupta tik gamtos garsų. Dainavau, nes vienišą kelią sukliudydavo nebent greitai lekiantis automobilis. Ir tai - per daug retai, kad trukdytų daryti kažką beprotiško. Žiūrėjau į dangų, dairiausi aplinkui. Leidau sau nieko nemąstyti, tapti visiška durne iš durnyno. Vėjas visiškai išlygino smegenis. Buvo taip gera, buvo taip... beprotiška. Atrodė, kad pasaulis išnyko - buvo tik kelias, gamta, saulė ir kažkur lyg pasiklydusi mergaičiukė, vis dar žinanti kryptį.

Tačiau priėjus ženklą, žymintį nueitus keturis kilomentrus, man iš už nugaros atlėkė automobilis. Sustojo ir atidarė duris. Ką gi, jei pažįstamas diedukas siūlosi pavežėti, važiuoju. Tiesą pasakius, vėl nepasigailėjau, mat grįžus namo ir nusiavus batelius (aha, avėjau vadinamuosius ,,laivelius") pamačiau skaudžiai nutrintą kulną. Vakarop kojos neprimyniau, net keista, kad eidama tuos kelis kilometrus nieko nejaučiau. Bet vis tiek nesigailiu. Tuščia galva lengviau pradėti vasarą.

Vienintelė problema šiandien (ups, vakar. Nors ir šiandien), kad viską ,,kažką skanaus" aš jau suvalgiau, o dabar beprotiškai noriu kažko valgomo ir jau pagaminto. Deja. Deja, nieko, apie ką svajoju, dabar nerasiu, ir deja, kad nė viena diena negali būti tobula. Visada kažkas ją gadina. Vi-sa-da. Ir iš kur tokia neteisybė?

Praeiti metai - šuolis link supratimo ir nieko ypatingo

Žadėjau nerašyti įrašo apie praeitus mokslo metus. Žadėjau nesigręžioti į praeitį, nebent tik kartais, tačiau tos mintys, lendančios į galvą, reikalauja metų suvestinės. Kaip visada. Tradiciškai. Taigi vis dėlto rašau. Nors ir kažkiek gėda - gi negražu girtis.

Tiesą pasakius, šie mokslo metai nebuvo tobuliausi ar kažkokie įsimintiniausi. Praeiti buvo tikrai geresni, tačiau šie davė kažko daugiau. Keista, bet tai nedžiugina. Aišku, metinis be devynetų ir ilgas sąrašas konkursų bei olimpiadų turėtų verstis savimi didžiuotis, tačiau taip nėra. Toks jausmas, kad kažką ne iki galo padariau.

Anglų kabos konferencija (per ją - daugybė baimės, nes mano anglų kalbos žinios vertinamos kaip antraklasės). Katiliškio etnografinė konferencija (prisiminsiu kaip vietą, kurioje laikas sustojo. Blogąja prasme). Komandinė apskrities matematikos olimpiada (kaip visada - daugiau pezėjimo, nei darbo). Apskrities merginų matematikos olimpiada (joje - keistas pasisekimas antrus metus iš eilės). NMA organizuota respublikinė matematikos olimpiada (raketų mokslas, kaip įvardijo bendraklasis. Tačiau grįžus namo, užduotys pasirodė įveikiamos). ,,Comenius" projekto veikla (daaaaug repeticijų, daaaaug laimės ir įspūdžių. Dabar - ilgesio). Gavau vesti ir mokyklos kalėdinį karnavalą (ten tai trauma). Grojau, kaip kasmet, kalėdiniame koncerte muzikos mokykloje (kaip oficialiai pirmokei, buvo neblogai). ,,Gamtos kodų labirintai" - komandinė gamtamokslė viktorina, kurią sudarė net penki turai (porą turų laimėjom, bet suminėj elentelėje likom žemai. Bet smagu buvo praplėsti akiratį). Dar viena etnokultūrinė konferencija (šioje bent buvo ko paklausyti). ,,Švari kalba - švari galva" lietuvių kalbos konkursas (pasižaidimui. Net normaliai taškų visų nepriskaičiavo...). Lietuvių, istorijos ir matematikos kengūros (dėl įdomumo. O užduotys tikrai įdomios, jei po konkurso susėdę valgykloje dar aptarinėjame sprendimus). Raštingiausio moksleivio konkursas (kai susimauni žodyje ,,skruzdėlė"....). Rajoninė, vėliau - zoninė biologijos olimpiada (pati įdomiausia, tik, turbūt, sunkiausiai įveikiama). Rajoninė fizikos olimpiada (man -kosmosas, nors užduotys - tipinės mokyklinės, net olimpiadinėmis nepavadinsi). Rajoninė matematikos olimpiada (nuėjau, susimoviau ant suprantamiausio uždavinio, bet išėjau ne tuščia. Magija). Dvi viktorinos mokykloje - etnografinė ir prieš patyčias (jose būna tiesiog linksma. Susikaupimo ten nulis). ,,Olympis" - biologijos, matematikos, chemijos, lietuvių kalbos (įdomus variantas. Gaila, kad bet kas gali googlinti ir niekas nepastebės). Komandinė rajoninė rusų kalbos viktorina (paruskiai valdo. Kadangi vėl komandinė, tai vėl susikaupimo mažoka). Dar galėčiau pridėti dainavimą su klase mokyklos ,,Talentuose"  (cha!) ir dainavimą gimnazijoje, kur visi plėšavo rusiškas dainas (ten tai žiauru buvo, prisiekiu). Ir paskutinis - atestatų įteikimas (gyvenimo įvykis. Nors ir menka, bet šiokia tokia pakopa įveikta).
Tai - sąrašas, kur šiemet dalyvavau. Turbūt visus renginius surašiau, nes jau visą dieną visokie prisiminimai iš menkų konkursėlių ir viktorinų sukiojasi galvoje. Toks nemažas kiekis konkursų turėtų džiuginti, bet, kaip jau minėjau, kažkodėl to nepadaro. Buvo tai buvo, gavau makulatūros - padėkų ar diplomų, tačiau iš visų šių renginių tik vienas gali ilgam įsirėžti į atmintį. Tai - atestatų įteikimas. Juk ne kasdien baigi aštuonias, dešimt ar dvylika klasių. O visi kiti - tokie jau smulkmeniški... Palyginti su pernykščiais.

Tačiau šiemet gavau ką kito. Įgavau daugiau supratimo, žinojimo, ko noriu iš gyvenimo. Šie mokslo metai buvo lyg perversmas, kai viskas susliuogia į galvą - turbūt aplinkybės padirbėjo. Dabar, atrodo, tvirtai žinau ko sieksiu, kaip sieksiu. Dabar suprantu, kad sustoti negalima - atsikvėpus daug sunkiau vėl atsistoti ir bėgti. Šiemet tik dar labiau įsitikinau, kad viskas, ko pasieksiu, bus mano uždirbta. Niekas už mane nenugyvens. Be to, išmokau nepasiduoti aplinkybėms ir plastiškiau jas peršokti. Praverčia, patikėkit.

Beje, nors ir sakiau, kad geriau nesustoti, tikėjausi vasaros visiško atotrūkio pavidalu. Deja, ji nestovi. Jau birželio, eem, devyniolikta, o aš dar neturėjau dienos, per kurią galėčiau tiesiog išsigulėti. Tai močiutė veda prie buitinių darbų, tai pas tetą reikia savaitę praleisti, tai groti mokytis reikia... Nors, tiesą pasakius, jau laukiu Rugilės Oficialios Miegojimo Dienos. Labai laukiu.

Dabar šventai tikiuosi, kad atostogos turės daugiau gerųjų bombų nei mokslo metai. Nors nebuvo pastarieji tokie blogi...

P.S. Turiu problemą. Grupelė draugų jau nuo vasario mėnesio juokais priknisinėja visus laisvus bernus. Deja, per daug pošlai. Juokai juokais, bet kartais užknisa. Net ne kartais - dabar jau visada. Būčiau dėkinga, jei kas sugebėtų juos užčiaupti. Ieškoti Rupšio, Mantulio, Astos, Rokinio. Ačiū iš anksto.

Po dangum

Laiko nėra, tai tik mūsų dalia – skaičiuoti.
Melo nėra, bet išmokome mes meluoti.
Oras yra, bet kažkaip kažkada sustojam kvėpuoti.
Meilė gyva, tik ne visada mes jai atsiduodam…

Rūkas akyse… Dugnas galvoje…
Stoviu po dangum, aš bandau prisiminti…
Ką reiškia atsimerkt, ir norėt nenumirti…
Užmerkiu akis, aiškiai girdžiu savas mintis...
Noriu atsimerkt ir truputį nurimti…

Nenuostabu, kas stebint turėtų – sukelia juoką…
Į tamsą krentu, sapne gyvenu, ir vėl pasiduodu…

Rūkas akyse… Skylės sieloje…
Stoviu po dangum, aš bandau prisiminti…
Ką reiškia atsimerkt ir norėt nenumirti…
Užmerkiu akis, aiškiai girdžiu savas mintis
Noriu atsimerkt ir truputį nurimti…

Kai kiekvienas stulpelis smelkiasi giliai į širdį, kai kiekvieną eilutę pažįsti kaip niekada gerai. Kai kiekvienas žodis sukelia jausmų laviną, o visos raidės - priklausomybę. Kai dainos ritmas leidžia keistai susikaupti, kai bendras garsų skambesys neišlenda iš galvos, supranti - ši daina jau tampa sava.

Nemėgstu lietuviškų dainų. Yra vos kelios išimtys, kurių akordams nuskambėjus grįžta dailiausi prisiminimai, todėl jos lieka mano klausomos muzikos sąraše. Bet ši... Per daug pažįstama, viskas per daug ,,rugiškai" apdainuota, kad galėtų būti negirdima mano ausų, o paskui - širdies.

Puikiai jaučiu tą rūką akyse ir dugną galvoje. Žinau, ką reiškia išssilgti noro gyventi. Suprantu, ką reiškia girdėti, kad melo nėra, nors visi aplink tą ir tesugeba sukurti. Pažįstama, kai iš pažiūros keisti dalykai sukelia tik juoką. Artimai pažįstu jausmą, kai užsimerkus tegirdi tik savo mintis bei gyveni savo svajose. Po velnių, aš irgi noriu atsimerkt ir truputį nurimti! Tik dažniau aš stoviu ne po dangumi, o po savo kambario lubomis, kurios tiek kartų sugėrė išgaravusias mano ašaras...

Šiaip dainų žodžių dažniausias net nesiklausau, o suveliu viską į bendrą visumą, bet ši daina - išimtis. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, kaip ir tavo ar mano gyvenimas. Viskas yra išimtis. Nėra nieko identiško. Nieko.

Beprotiškai vaikiškas paprastumas

Dabar tikrai viskas baigta. Progimnazija, kurioje tiek kartų išsidirbinėjome, baigta. Keista, net neliūdna (ko nepasakysi apie praeitą savaitę).

Visas atestatų įteikimas buvo kažkoks vaidinimas - viena aštuntokų klasė žliumbė (beveik visi) net raudonais veidais, gėlių gavimas iš tėvų irgi buvo maždaug toks: ,,Ačiū, dėkoju, dabar gali namo parvežt, nes išleistuvių šventėje nebus kur dėti?", dainos ,,Išeinam" žodžių bent du trečdaliai nemokėjo... Žodžiu, atestatų įteikimas kaip ir priklauso - tiesiog pakenčiamas.

Bet pats vakarėlis buvo... Kažkas tokio. Kažkas beprotiškai vaikiško, visiškai nuoširdaus ir be galo linksmo. Nei tėvai trukdė (dėl ko daugelis galėjom bambėti), nei visiškas paprastumas - Žagarės miestelio poilsiavietė prie upės miškų apsupty nepadarė viso vakaro prastesnio. Lakstėme ir dainavome kaip maži, sukomės ratu iki apsvaigimo ir viską į skrandžius kimšome kaip visiški bepročiai. Bet tas visiškas ,,dzin" jausmas ir padarė visą vakarą nepamirštamu ir vienu geriausiu.

Jei reikėtų atlikti tokią užduotį, kaip ,,Surašykite akimirkas, kurias įdėtumėte į filmą apie šį vakarą", surašyčiau šias:
• Tik atvykus - teritorijos apžiūrėjimas bėgant miško takeliu pro dilgynes (Beprotiška, bet kartais tikrai smagu pavingiuoti tik žmogaus kojų mintu takeliu vidury miško).
• Sėdėjimas ant tiltelio, kojomis lengvai tabaluojant upės vandenį (Toks neišpasakytas jaukumas ir laimės paprastumas...).
• Sukimasis aplink save penkiolika kartų ir bėgimas iki tolimiausios pavėsinės (Kam tas alkoholis, kai yra tiesiog kojos ir prastos mūsų smegenys).
• Visko kimšimas į savo skrandžius skaniai besijuokiant (Net jei juokiamasi tik iš vargšės klasiokės, kuri susipyko su savo draugu).
• Prisiminimų apie mokyklinį gyvenimą dalijimasis mėtantis kamuoliu (O jų buvo visokių... Pradedant pašnekesiais su geografijos mokytoja ir baigiant klasiokės verslu, kai ji po du litus pardavinėjo močiutės žiedus).
• Žaidimas ,,Karaliai, pilys ir žemės drebėjikas" (Jei pasakyčiau taisykles, tikrai sulaukčiau tokių reakcijų, kaip ,,Pfff... na ir nesąmonė", bet patikėkit, čia buvo tiek juoko tiek mums, tiek tėvams).
• Piramidės iš žmonių statymas (Ypač geri kadrai būtų kai piramidė virsta).
• ,,Limbos'' šokiai (visi lendantys pro virvę, krentantys, kelnes išsipurvinantys smėliu ir visokie kitokie).
• Atsisveikinimai su bendraklasiais prieš vasarą (Liūdniausia akimirka per visą vakarą. Rimtai. Skaudžiai smogė į širdį).
Ir dar daug kitų. Galėčiau rašyti ir rašyti... Jei tik nakvočiau namie, turėčiau su savimi kompiuterį ir keletą nuotraukų jausms atgaivinti (kol kas dar jų neturiu. Ne telefonas galvoje buvo).

Tos penkios su trupučiu valandos pralėkė kaip senas prisiminimas. Čia prasidėjo, čia baigėsi. Liko tik keistas jausmas krūtinėj - baimė, kad pamiši vakarą,  kurį norėtum prisiminti amžinai.

Ta saulė, miškai, tas vaikiškai beprotiškas paprastumas susiliejo į tokią tankią visumą, kad savo laimės juostomis apvijo mus (ar bent mane) ir užrišo neperkertamą mazgą. Tikiuosi, kad dėl išorinių jėgų tas nesunaikinamas mazgas niekada neatsiriš.

Dvokianti betvarkė

Kartais man tikrai atrodo, kad visas pasaulis - tik didelė, paini ir dvokianti betvarkė. Filme "If I Stay" girdėjau, kad tame ir slypi jo grožis, bet šiukšlyne grožio neįžiūriu. Šiukšlių krūvos net kalėdinės dekoracijos nepavers gražia. Nors gal?

Tokiomis nieko vertomis dienomis kaip ši tenoriu dingti nuo žemės paviršiaus. Jei tai neįmanoma, užtektų ir gero bunkerio kuriame nors miškelyje. Tiesą pasakius, pakaktų man ir gretimo miško. Tačiau šiandien ir artimiausias penkias dienas nė to neturėsiu. Nors imk ir apsiverk.

Manasis pasaulis tikrai yra didelė, paini ir dvokianti betvarkė. Norėčiau greičiau išlipti iš viso to, bet bijau, kad iki pilnametystės taip ur braidysiu šitam mėšle.

Ramina, tikrai. Grubiai paskaičiavus, dar trys metai ir du su puse mėnesio.

Vasaros dienos

Žaliaskarė vyšnaitė, lengvai šokanti pagal vėjo muziką jau tapo mano ramybės prieglobsčiu. Tas ne visai pilnas šešėlis kiek vėsesnis nei aplinkinis oras, tačiau nėra liūdnas - saulės spinduliai, besiskverbdami pro vyšnios šakas, sugriauna tamsą. Keista vieta - aš matau visus gatvelės praeivius, o jie manęs nepastebi. Matyt, sėdžiu per žemai, kad būčiau matoma.

Pledas, jau įgavęs nuolatinę savo paskirtį, puikiai man tarnauja. Geltonasis draugas mane visiškai apsaugo nuo dviejų nemalonių praeivių - skruzdėlių ir skausmo. Taip, tas nelemtas audinio gabalėlis lyg ir apsaugo nuo skausmo, besiveržiančio iš gilaus požemio.
Su pledu man tarnauja pagalvė - vėlgi geltona. Dar vienas minkštutėlis optimizmo pliūpsnis, neleidžiantis visiškai užsidaryti savon tamsumon.

Knyga, kurios dėka panardinu liūdesį į giliausią vandenyno kampelį. Senoji žmogaus palydovė visada buvo, yra ir bus gelbėtoja. Ji kaip verpetas įtrauks visas neigiamas emocijas, paneš kiek tolėliau ir išpils į persūdytą jūrą. Pgrįžusi knyga prikraus žmogaus sielą tokiais jausmais, kokiais ji geba.

Saulė, paukščiai ir balti debesys vis grąžina į realybę, neleidžia pasiklysti tarp Šio ir Ano pasaulio. Jie kaip vartai su dulkio siurblio mechanizmu.

Taip atrodė bemaž visa mano diena. Vyšnios pavėsis, geltonas pledas, knyga ir mano liūdesys, kurį iš visų jėgu skadinau vasaros grožyje. Kartais tai taip sudėtinga...

Prašau, dar kartą...

Dar kartą apkabinti.
Dar kartą ištarti: "Myliu tave".
Dar nors kartą būti paskraidintai lyg ant vėjo malūno sparnų.
Nors kartelį būti pasiūbuotai.
Dar kartą atnešti gėlę, nusišypsoti ir pabučiuoti.
Dar kartą išgirsi: "Labas, chebra!"
Dar kartą šalia įsirangyti ir žiūrėti "Namelis prerijose".
Nors kartą kartu sudainuoti "Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių..."
Dar nors kartelį kartu kur nors nuvažiuoti.
Ištaisyti klaidą - grąžinti ilgesnį šiaudą ir pasiimti trumpesnį.
Dar nors kartą turėti ką pasveikinti.

Deja, to dar vieno karto niekada nebebus, net jei paskandinčiau visą pasaulį savo ašarose.

Dabar turi būti stipri, Rugile. Dabar kaip niekad turi būti stipri.

Kaip aš atidariau vasaros sezoną

Diena prasidėjo deginant nedegantį tapetą ir ieškant po mokyklą degtukų, o baigėsi skaudančiomis kojomis ir šliurinėjimu po ,,Norfą'' su trimis pakuotėmis tuoletinio popieriaus (kažkas močiutei turi eiti padėti...). Bet apie viską nuo pradžių (sena gera frazė, chi).

Per atestatų įteikimą turėsime mokyklai kažką pasakyti, tad nusprendėme sukurti testamentą. Aišku, iki šiandien jo niekss nesiskubino daryti, tad viską darėme absoliučiai paskutinę dieną. Apvaikščiojome kabinetus, ieškodami žiebtuvėlių ar degtukų. Vėliau kvėpavome anglies monoksidu ir kokią valandą deginom tą nelemtą tapetą. Paskui rašėm, ką paliekam mokyklos mokiniams. Žodžiu, nieko įdomaus.

Beaprašant tą palikimą, šokom ,,Just dance''. Retai taip būna visiškai dzin, kai tave visi filmuoja, bet šiandien buvo visiškai nusišvilpt ant visko. Dar vienas puikus įrodymas - žaidėm "Tuku tuku" ir "Aukšta žemė". Tiesa, neilgai. Užsisakėme picų ( net 11), atvežė už valandos, sumokėjom visą krūvą - 50€ ir valgėm jas žiūrėdami "Frozen" filmuką. Retai kada taip viskas vienodai šviečia, bet šiandien švietė būtent taip.

Po pietų mūsų laukė orentacinės varžybos. Sėdėjau ant suoliuko, kai aiškino taisykles, ir galvojau, ką veikiu aš ten. Mano komandoje - visi geri ar bent pakenčiami bėgikai, o aš - vienintelė vėžlienė ninzė. Tačiau nebuvo taip siaubingai, kaip tikėjausi, verčiau priešingai. Buvo taip ant visko nusispjaut, kad net linksma. Bėgom skersai ir išilgai miesto, iš vieno kampo į kitą. Aš, tiesą pasakius, vienu momentu galvojau, kad nugriūsiu jau. Rankos mėlynos - aiškus deguonies trūkumas. Tačiau klasiokas pagriebia už rankos ir vėl bėgu...
Taip ir prabėgom gal trečdalį kelio - po du už rankučių susikabinę (bet, žinokit, rimtai lengviau bėgti, ypač jei ne tau kažką reikia temti, o tave velka). Buvo taip ant visko dzin, kad atbėgom net pirmi. Šiaip antri, bet laimėtojai per daug sukčiavo - paskambino draugeliams ir tie vežiojo juos po miestą automobiliu.

Po visų orentacinių dar gerą valandą tiesiog sėdėjom ir juokėmės. Iš ko kvatojomės - geriau neklauskit, nes net parduotuvės pardavėjos sakė: ,,Prisiminkit, kad čia parduotuvė, ne kavinė - dar kokia bobutė išgirs. Arba sėdit tyliai (toje parduotuvėje yra pora staliukų), arba einat lauk". Susirinkom visą mantą ir išėjom sėdėt prie parduotuvės. Kaip sakoma - jei duoda, imk, o jei muša - bėk.

Negana to, dar su močiute ,,Norfą'' zulinau. Apsikabinau tris pakelius tuoletinio popieriaus (močiutė keistai nemėgsta vežimėlių, tik krepšelius toleruoja) ir vaikščiojau sau po parduotuvę, nesvarbu, kad pažįstamų - kaip grybų po lietaus. Beje, kaip miške, ne Jonišky.

Guliu sau su skaudančiom kojom ir mintimi: gal tikrai reikia vasarą pabėgioti, o ne tik planuoti? Kitais metais orentacinėse varžybose lengviau gal bus...

Taip aš atidariau vasaros atostogas. O Tu kaip?

Nesibelsk į duris, juk tie laikai nebegrįš...

"Sako, žmogus nesikeičia. Nė velnio! Gyvenimas pakeičia" - Auklėtoja
Šiandien dar kartą įsitikinau šios auksinės citatos teisingumu. Net jei atrodo, jog mes išlikom tokie kokie buvom, net jei kiti kartoja, jog "nepasikeitei", taip nėra. Gyvenimas pakeičia, net jei patys to nenorim.

Paskutinė pamokų diena progimnazijoje, net jei visos pamokos - klasės valandėlės (gerai, ryt dar filmą žiūrėsim, bet čia jau nesiskaito). Nepamenu, kada paskutinį sykį taip nuoširdžiai juokiausi iš savęs ir tuo pačiu metu nežmoniškai liūdėjau. Keista, kaip tas pragaras žemėje gali sukelti šitiek, rodos, nesiderinančių emocijų vienu metu.

Auklėtoja iš visų pakampių ištraukė visokias mūsų mintis. Turėjome tradiciją kasmet užrašyti ir kaip nors apipavidalinti savo svajones ir linkėjimus klasės draugams - visi jie šiandien buvo pakabinti ant lentos. Penktoje ir šeštoje klasėje rašėme klasės dienoraštį, kuriame rašydavome apie mokyklos gyvenimą, sau patinkančias pamokas ir kitokius, iš pažiūros kvailus dalykus. Tačiau visos tos idiotiškos mintys mum kažkada atrodė svarbios ir protingos. Keletą dienoraščio eilučių pacituosiu...*

"Mes esam kaip bruoliai ir systros, visi draugiški, bet kartais pykstamės" (Taip, mes bruoliai ir systros)
"Nenoriu girtis, bet mane išrinko klasės seniūne" (Nenoriu girtis, bet pasigyriau)
"Mano baba vėl išvažiavio į Angliją" (žmogus jau savo asmeninį gyvenimą pasakot pradėjo...)
"Savaitė buvo gera, tik savaitgalį skaudėjo pilvą" (Absoliutus nuoširdumas. Kaip pas gydytoją kabinete)
"Berniukai ir kelios mergaitės ėjo į kalvystę. Visi jie nusikalė po pinigą, kiti net po 4. Aišku, už tuos pinigus parduotuvėje nieko nenusipirksi" (Mano (ar tikrai čia aš?!) įspūdžiai iš ekskursijos. Bendram kontekste tikrai kvailai skambėjo)
"Važiavom pas raganą, bet jos nebuvo, nes išvažiavo į Kauną" (Dar mano įspūdžių iš ekskursijos. Tiesiai šviesiai, su paaiškinimais)

...ir dar parašysiu keletą svajonių.

"Noriu didelio šuns kad jis būtu baltas su duoda spalva jis vilkšunis"
"Svajoju kad greičau sutvarkytu nama"
"Aš svajoju broliuko"
"Geru pažimių"
"Noriu namo"
Ir taip toliau.

Atrodo, tiek nedaug laiko praėjo - vos keturi metai. Vien paskaičius ir palyginus penktos ir šeštos klasės dienoraštį galima pastebėti, kaip staigiai pasikeitė mąstymas - mintys rišlesnės, nebeatrodo tokios kvailos ir vaikiškos. Gerai, tie sakiniai gal ir nėra juokingi ar idiotiški, bet jie visi įlipūnti lyg į ne tą tekstą. Auklėtoja sakė: "Penktoje klasėje buvote visiškai atlapaširdžiai. Tačiau jūs augot, ir net jums nenorint gyvenimas išmokė visko nepasakoti, vis daugiau kaupti savyje. Atsirado vis daugiau tokių minčių, kaip "Ką kiti pagalvos"". Taip, tai tikrai jautėsi - vien paskaičius mūsų bendrą dienoraštį ar svajones. Jei penktoje klasėje viską sąsiuvinio lape išliedavom su visais asmeniškumais, tai būdami šeštokai savo, ne mokyklos gyvenimą jau pasilikome sau.

Kai auklėtoja viską skaitė, nežinojau nė kaip reaguoti: juoktis ar verkti? Viskas many susiplakė, užliejo keistos mintys...

Nebebus tų erdvių kabinetų, kuriuose laisvai būtų tilpusios ir dvi klasės (gimnazijoje, į kurią beveik visi pereiname, kabinetai bent perpus mažesni).
Niekada taip beprotiškai nebebėgsime į valgyklą, net jei laisvai spėjame pavalgyti - bėgame todėl, nes linksma.
Niekada per laisvas pamokas nebebarškinsime į kabinetus ir nebepabėgsime.
Visą, ką pažinojome iki nutrinto laiptelio, paliekame.
Visos kvaliausios mūsų svajonės taip pat links pas auklėtoją, šioje progimnazijoje.
Nebebus geografijos mokytojos, su kuria visą pamoką galėdavome pradiskutuoti apie Putiną ar Euroviziją.
Čia paliekame ir dailės mokytoją, pramintą "Pudeliu". Nebebus rietenų su ja, nebebus argumentų mūšio, kurį ji beveik visada laimėdavo net neargumentavusi.
Tokių koridorių, kuriuose užgesinus šviesą tapdavo visiškai tamsu, taip pat niekur kitur nerasime - šiuose sulaupta per daug emocijų, čia sudainuota per daug dainų.
"Comenius" projekto prisiminimus, atrodo, irgi paliekame čia. Juk šioje progimnazijoje vyko tiek repeticijų, čia taip linksmai šokome su užsieniečiais.
Visi karnavalai, jų dainos ir feilai taip pat lieka šioje mokykloje. Tiek daug čia visko tilpo, tiek daug mūsų balsų čia skambėjo...
Blogiausia, kad mūsų auklėtoja taip ir liks čia. Tokios supratingos, linksmos, kartu vaikiškos ir kartu brandžios kažin ar kur besutiksime...
Visi mūsų žodžiai, ištarti progimnazijoje, taip ir liks užšaldyti tarp žalsvų ir gelsvų sienų.

Nors niekas nesibaigia, net priešingai - prasideda, jaučiuosi suknistai liūdnai. Atrodo, išeinam tik iš progimnazijos, bet taip gaila viską čia palikti - nors imk ir išsinešk su savimi. Dabar sau ant pečių išsinešame maišą žinių, auklėtojos dovanotą pelėsžiuką, o sekančią savaitę - ir atestatą. Tai viskas iš šitokio pastato ir iš šitiek emocijų.

Jaučiuosi kaip verksnė, zyzianti dėl nieko. Bet širdžiai neįsakysi - ne tik meilėje.

<...>
Į vaikystę taip noris nuskrist,
Pabėgioti basam jos takeliais.
Į tą šviesų pasaulį sugrįžt,
<...>

Nesibelsk į duris,
Tie laikai nebegrįš,
Tik girdėsis aidai -
Klasė, juokas, draugai.
Su džiaugsmu išeinam,
Su liūdesiu paliekam.
Ačiū tau už tai,
Už viską ką davei

Save mažą norėčiau sutikt,
Neišmanantį daug ko, bet linksmą.
Laimę paprastą, tyrą patirt,
Kur dabar tikras džiaugsmas pradingsta?
Noriu džiaugtis, mylėti ir guost,
Kaip vaikai nepatyrę dar vargo.
<...>

Nesibelsk į duris,
Tie laikai nebegrįš,
Tik girdėsis aidai -
Klasė, juokas, draugai.
Su džiaugsmu išeinam,
Su liūdesiu paliekam.
Ačiū tau už tai,
Už viską ką davei!

*Citatos gali būti netikslios.

Vaikiškas paprastumas

Naujas mėnuo, naujas metų laikas, naujas energijos pliūpsnis. Iškišau nosį laukan - nepasigailėjau. Ne gana to, kad miške vėl buvau (niekas tavęs ten neieško, niekas ten nevaikšto), bet dar ir porą kilometrų nubėgau (tiksliau, nubėgome. Su drauge). O va šiaip, just for fun. Na, iš manęs šito nedažnai sulauksi, taigi tai buvo mega giga įvykis. Sakyčiau, kad planuoju dažniau kojas pakrutinti, bet nesakysiu - visko gali būti, kad tingėsiu.

Tačiau be šio naujo vėjo, šiek tiek grįžau prie seno. Mes (aš ir ta pati draugė) vėl atidarėm vaikų darželį - kieme lakstė ne tik kaminkos sūnėnas, bet ir kitų kaimynų mergaitė ir dar viena iš gretimos gatvės. Žodžiu, 3 žaidimų su vyresniais išsiilgę vaikai pakankamai mažame kieme. Triukšmas kaip per miesto šventę. Kas rėkia, kas dainuoja, kas supynęs girgždina.

Su mažais žmogučiais tikrai verta pabūti. Pasikrauni toną pozityvo ir... Šio to išmoksti. Tie trys vaikai, taip smagiai dūkę, tik iš pažiūros panašūs. Vienam - vos metai, kitai - penkeri, o trečiai - septyneri. Kas, kad mažiausią nuo vyriausio skyrė šešerių metų skirtumas, vis viena jie žaidė kaip bendraamžiai. Jiems buvo viskas nesvarbu, pagrindinis rūpestis - kodėl ta didelė draugė dabar supa ne mane, o kitą (taip, pavydo tiems neklaužadoms tikrai pakanka). Su tokiais mažaisiais piliečiais gali viską pamiršti, prarasti laiko nuovoką ir visą pilkumą palikti pašony. Svarbi tampa tik viena užduotis: padaryti, kad vaikas juoktusi.

Ta trijulė kartu lakstė jau ne pirmą kartą, bet pasirodė, kad jie nė vienas kito vardo nežinojo. Apie mažiausiąjį nekalbu, bet tos kiek vyresnės... Kartu lakstė, žaidė, viena kitą kvietė į svečius, o net vardo nepaklausė. Kreipėsi viena į kitą "drauge", ir to pakako. Dieve, kaip viskas paprasta.

Viskas gali būti taip paprasta, kad net žodžiai tampa per daug prabangūs tam paprastumui apibūdinti.