Jei būčiau augalas...

... būčiau mėta.

Taip, ta pati, kuri beprotiškai skaniai kvepia. Ta, kurią kartais sunku pamatyti, bet paragavus ar pauosčius lengvai atpažinsi. Būčiau ta mėta, kuri vasarą auga po mano langais, močiutės vaistažolių kampelyje.

O ir mirčiau dėl kilnaus tikslo. Žinočiau, kad kažkam galbūt būsiu vienintelė paguoda liūdną vakarą, galbūt galėsiu sušildyti ir apsvaiginti kažkieno sielą. Nes, po velnių, mėta per daug skaniai kvepia.

Ir jūs nežinot, kaip nervai nelaiko, kai tau nebeleidžia gerti mėtų arbatos. Močiutė veršiu praminė: "Pliumpi tu tą arbatą kai veršis. Litrą ant karto išgėrei, dar mat nori". O aš tikrai jos labai noriu. Labai.

Duokit man mėtų ir būsiu jūsų draugė...

Gyvenimo lopinėlis + gimtadienis

Per technologijų pamokas teko klijuoti krepinio popieriaus gabalėlius ant širdžių, padarytų iš šieno. Nuobodus darbas, prisipažinsiu. Bent jau laiko apmąstymams buvo...

Visas dvi pamokas buvau aukščiau nei mano kūnas. Manoji siela sukosi ten, tarp snaigių, kai tuo tarpu manosios rankos mirkė skiautę į lipalą. Akys matė šokančius ir dainuojančius bendraklasius, ausys girdėjo skambančią muziką, tačiau protas tai suvokė kaip aidą. Viskas atrodė taip laikina, taip... Taip netikra. O seniau mokėjau būti čia ir dabar, o ne ten, aukštai.

Kai draugai dainavo "Use use use use use use your imagination" arba plyšavo "Tu bučiavai, sakei mane kad myli", mano galvoje teskambėjo dvi eilutės iš Sauliaus Mykolaičio dainos: "Stygos danguj, stygos danguj, mūza delne".

Ir visa tai tebuvo tik manojo gyvenimo lopinėlis, visai kaip ta skiautė širdies - tik viena iš tūkstančio kitų.

O dabar klijuoju dar vieną savo gyvenimo lopinėlį. Dabar jau aš plyšauju: "Use your imagination", valgau šokoladą ir taip švenčiu absoliučiai sėkmingą pusmečio pabaigą. Pagaliau kuriam laikui bus ramiau - vieną iš tikslų aš vėl pasiekiau. Didžiuojuos savim. Ta proga vėl siurbčioju braškinį "Miau".

Beje, ką tik supratau, kad jau metai, kaip su pasauliu dalinuosi savo apmąstymais. Daug kas pasikeitė nuo pirmojo įrašo, oj, daug kas..

Dramblys ir saldumynai

Jaučiuosi kaip dramblys, kurį ką tik pervažiavo lengvasis automobilis.

Esmė ir yra tame, kad dramblį pervažiuoti sudėtinga. Taigi, jo niekas nesuvažinėjo, tad ir aš kaip tas dramblys - visiškai sveika.

Tik jaučiuosi gerokai pritrėkšta. Visai kaip tas ilganosis storulis.

Gurgšnoju saldų saldų "Miau" jogurtą su braškėmis. Baigiu suvalgyti pusę kilogramo "Miglė" saldainių. Stalčiuje - trys šokoladai. Ilga naktis nusimato, mat aš velniškai noriu kažko skanaus.

Sako, kad kai organizmas "prašo" saldaus, jam reikia energijos. Logiška. Saldumynuose daug angliavandenių, o pastarieji - staigus energijos šaltinis.

Viskas logiška. Išsekimas, skanumynų geidimas. Viskas suderinama. Bet... laimė? Prie ko ji?

Prie saldumynų, turbūt.

Taigi esu pervažiuotas, laimingas dramblys su bananų keke straublyje.

Juk taip?

Miško namukas

Į mažą miško namuką kažkas pasibeldė. Šeimininkas atidarė duris ir jau tą pačią sekundę gailėjosi, jog tai padarė. Namuose įsivyravo netvarka, baimė ir dar kažkoks keistas, nepaaiškinamas jausmas. Viskas vyko kitaip, nei seniau. Mažas miško namukas virto bjauria raganos landyne. Ir tik per nepažįstamą, mišku atklydusią būtybę.

Kitą dieną namelin pasiprašė kitas nepažįstamasis. Šeimininkas vėl įsileido vidun, net jei nežinojo, kas ta būtybė. Tačiau šį kartą namelio šeimininkas nepasigailėjo - pasirodžius antrajam, pirmojo paklydėlio valdžia sumažėjo, o namuose įsiviešpatavo ramybė, akimirkomis vis dar slegiama pirmojo pakeleivio.

Porą dienų niekas nesikeitė. Miško namelis stovėjo kaip stovėjęs, o jo viduje pakaitomis karaliavo tos dvi nežinomos būtybės.

Vieną rytą į namelio duris vėl kažkas pasibeldė. Šeimininkas ilgai negalvojęs atidarė, tačiau atėjus nakčiai suprato, jog trijų pakeleivių jis priglausti negali. Vis dėlto - tai miško namukas, ne toks jau didelis. Prasidėjo kova. Pykosi pirmoji būtybė su trečiąja, o antroji, būdama ramaus būdo, sėdėjo kamputyje. Dieną naktį kovėsi nepažįstamieji, jų kovai galo nesimatė. Šeimininkui, tiesą pasakius, nepatiko pirmasis atklydėlis, tad kaskart, kai trečioji būtybė pirmavo, šeimininkas šyptelėdavo. Tai truko, rodos, visą amžinybę, o ta kova tebesitęsia ir šiandien.

Pirmasis pakeleivis - skausmas.
Antrasis - vienatvė.
Trečiasis - veiksmas ir nuotykiai.
Namukas - tai aš.

O kažkas man pažadėjo. Bet vietoj pažado ištesėjimo, matyt, į namuką atsiuntė skausmą. Atsiuntė ir nepagalvojo, kad medinis namelis galbūt turi jausmus. Et, nepagalvojo...

Beribė jūra

Problemos į mano sielą vis plaukė ir plaukė, sudarydamos bekraštę jūrą. Tas sūrus vanduo užliejo didesnę mano dalį, nei derėtų. Viskas pasikeitė. Viskas.
Galbūt tai nebūtų taip blogai, jei mokėčiau plaukti. Tačiau šito daryti per savo keturiolika su puse metų aš, deje, neišmokau. O vertėjo.

Ir dabar mano galvoje teskamba auklėtojos ištarti žodžiai: "Sako, žmogus nesikeičia. Nė velnio - gyvenimas pakeičia". Kada nors aš šią citatą užrašysiu ant savo laivelio burių, o su tuo laiveliu kadanors aš išplauksiu iš šios beribės jūros. Kadanors.

Man bloga

Guliu visa išbalusi. Man bloga. Rodos, tuoj apsivemsiu. Išvemsiu visą savo gyvenimą.

Man visko jau per daug. Aš nebegaliu. Tiesiog nebegaliu visko nešti ant savo gležnų pečių. Kas, kad jie treniruoti. Pasirodo, nepakankamai.

Viskas, dėl ko nerimavau prieš porą dienų, dabar jau atrodo nesvarbu, per menka. Ant mano sprando užlipo daug didesnės problemos, kurios man gerokai per sunkios. Aš jau nekalbu apie tai, su kuo ilgai gyvenau ir nežinojau. Kalbu apie naują, baisų ir protu nesivokiamą dalyką. Bijau, kad visa tai turės per daug įtakos mano gyvenimui. Bijau, kad viskas apsisuks 180° kampu, o ne 90°, kaip buvo pasisukę iki šiandienos.

Bet viltis nedingsta. Ta mažytė ugnelė, sakanti, kad viskas bus gerai, manyje dar rusena. Nors ir kaip mėgstu frazę "Viltis - durnių motina, o teleloto - tėvas", stengiuosi apie tai negalvoti. Viliuosi, kad tos mažytės žarijos pakaks užsidegti didžiuliam laimės laužui...

Dabar kaip niekad turiu būti stipri. Dabar turiu atlikti trijų asmenų vaidmenis, kas, logiškai mąstant, yra neįmanoma. Bet aš pajėgsiu. Klupsiu, stosiuos, eisiu, vėl pulsiu žemėn, tačiau vėl kelsiuos ir keliausiu. Aš privalau išlipti iš šios pelkės. Mes privalom. Ir žinau, kad pavyks, net jei viskas nebebus taip, kaip buvo anksčiau.

Ir ne, tai nėra eilinė paaugliška bėda. Kartais, kai labiausiai nenori, tenka viena koja stovėti suaugusių pasauly. Ne todėl, jog nori, o todėl, kad privalai. Privalai apsaugoti artimus nuo baisiausio, privalai ginti save ir už save menkesnį. Privalai kovoti už būvį.

P.S. Už dizainą vėl dėkoju Dovilei. Nežinau, kaip Jums, bet man jis labai labai patinka. Tikiuosi, ir mano galvoje atsiras toks ryškus spindulėlis. Tikiuosi, kitiems aš būsiu tas akiniuotas spindulėlis. Tikiuosi.

Dar labiau įsiutusi

Užvakar vakare sesė atėjo pas mane kambarin ir pradėjo verkti. "Mokykloj kažkokie bernai rodė į mane ir sakė, kad aš ta, kur nuotraukoj kaip burbuliuks atrodau. Bet ką man daryt, kad aš išeinu taip ant nuotraukų?". Šitie žodžiai man įstrigo ilgam. Mano sesuo net springdama verkia dėl kažkokios kalės, priklausomos nuo snapčiato? Šito pakelti negalėjau.

Paguodžiau, ji nurimo. Tikėjausi, kad pamirš. Bet kur tau. Vakar ji vėl baisiausiai liūdna kalbėjo su manim apie tas nuotraukas ir burbuliuką. Vargšelė, ji net nežino apie tą jos atvaizdo paviešinimą...

Bet tada supratau, kad šito taip nepaliksiu. Pasakiau sau ir aplinkiniams, kad po matematikos duosiu pliūchą tai kekšei.

Niekas manim netikėjo, bet aš kaip tariau, taip padariau.

"Žinai ką, per kažkokią padlą mano sesuo daugiau neverks. *pliūcha*. O čia tam, kad prisimintum. Žinok sesei skauda šimtą kartų daugiau, nei tau dabar. Man vienodai, kad tu nežinojai, jog ji mano sesė. Taip viešai tyčiotis iš bet kokio, juolab antroko, negalima. Tu tik taip savo žemą lygį parodei". Pasakiau taip ar kažkaip panašiai.

Ne viena aš ją koliojau. Kitos klasiokės irgi sakė "Gerai? Kas tau čia gerai? Nieko gero čia nematau!", "Tau gal penki metai, kad taip elgies?" ir taip toliau.

Kas svarbiausia, mokyklos primadoną viešai pažeminom. Tiesiai prie socialinės durų, aplink būnant mažiausiai penkiolikai žmonių.

Sako, smurtauti negalima. Bet jai to reikėjo. Ir nė trupučio nesigsiliu, kad taip padariau.

Nė trupučio.

Tik muzika ir veiksmas

http://youtu.be/eLaNBbKJPfw

Daugelis šią dainą įvardija kaip "liūdna". Taip, galbūt ji tokia ir yra. Tačiau šįvakar man ji tiesiog rami. Taip, tik rami ir nė trupučio liūdesio dainoje aš nematau.

Kodėl? Aš ir to savęs klausiu. Kodėl dabar ši daina manęs neliūdina? Kodėl aš per ją beprotiškai šypsausi?

Aš vis ieškau ir ieškau atsakymo į tuos "kodėl". Tačiau randu tik užuomazgas atsakymo, o gal dar vieno klausimo.

Žinau vieną: šįvakar aš beprotiškai laiminga. Laiminga, nes pagaliau gyvenu taip, kaip man patinka. Nes galiu skubėti paskui vėją ir jo nepavyti. Galiu bandyti sustabdyti sekundes, tačiau nepasisekus jas vėl paleisti. Dabar galiu veikti daug, net jei ir nesiseka. Pagaliau vėl sulaukiau to momento, kai galiu nesirūpinti kitais ir būti savim, nes visas negatyvas tampa nesvarbus. Dabar aš laiminga, nes viskas išknyko, liko tik du dalykai - veiksmas ir muzika. Du mano mylimiausi dalykai.

Kartais taip gera žinoti, jog nuveikei daug. Žinoti ir šypsotis.

Ir tik trys žodžiai skamba galvoje: "Nothing really matters, nothing really matters, nothing..."

Mano skaitomiausių tinklaraščių TOP 3

1. http://mintyselaukuose.blogspot.com
2. http://caps-lock-is-better.blogspot.com
3. http://lakaco.blogspot.com
3. http://tsgsapaliones.blogspot.com
3. http://katite.blogspot.com
3. http://noriutavosypsenos.blogspot.com

Taip, tai tinklaraščiai, kurie man labai patinka. Taip, man buvo labai sunku išsirinkti, todėl trečiąją vietą užgrobė ne vienas ir ne du tinklaraščiai. Taip, buvau Dovilės nominuota, todėl privalau ir aš tokius apdovanojimus padaryti. Taigi, bandau surašyti skaitomiausius tinklaraščius ir priskirti jiems šiokias tokias nominamcijas.

1. Metaforų krūva ir nuoširdumo bomba ( mintyselaukuose.blogspot.com )
Aušrinės tinklaraštis - tikra nuoširdumo bomba. Ir ne bet kokia, o beprotiškai vaizdinga. Nežinau, kodėl šiam tinklaraščiui skyriau būtent pirmąją vietą. Galbūt todėl, nes labai vertinu tikrumą, o gal todėl, nes jis to vertas? Aguonų laukus skaitau jau labai seniai - šis tinklaraštis buvo vienas pirmųjų, kuriuos pradėjau skaityti ir, tiesą pasakius, net nežadu sustoti!
Trys žodžiai, apibūdinantis įrašus: paprasta, gražu, nuoširdu.

2. Realybė linksmai ( caps-lock-is-better.blogspot.com )
Dovilės tinklaraštis - tikras geros nuotaikos užtaisas. Neretai ten užėjusi (o užeinu tikrai neretai) pasikeliu sau nuotaiką bent 3 laipsniais - kas, kad ir tokie laipsniai neegzistuoja. Kas man patinka įrašuose - tai skaudžios realybės perteikimas linksmai, kartais - ironiškai, tačiau bet kokiu atveju - įdomiai. Patinka ir jos kurti paveikslėliai, kurie suteikia tinklaraščiui dar didesnio originalumo.
Trys žodžiai, apibūdinantys įrašus: originalu, šmaikštu, kieta.

3. Nepaprastumas paprastuose įrašuose.
Trečiąją vietą padalinau net keturiems, vienas už kitą įdomesniems tinklaraščiams. Galbūt šis sąrašas būtų dar ilgesnis, jei ne mano ribota atmintis.... Nepaisant to, puikiai prisimenu įrašus ir drąsiai galiu teigti: visi tenkstai, esantys šiuose tinklaraščiuose - vienas už kitą įdomesni, prasmingesi ir nepaprastesni.
Tad trys žodžiai, apibūdinantys šiuos tinklaraščius ir bus: įdomu, prasminga, nepaprasta.

Niekam neliepsiu padaryti tokių apdovanojimų ir savo tinklaraštyje - kas norės, parašys ir be paliepimo.
Dar noriu pasakyti, kad visada labai labai laukiu šių tinklaraštininkų naujų įrašų - kas daugiau, jei ne geras tekstas pavers vakarą įdomiu?

Didelis, bet virtualus apkabinimas
nuo Rugi(lė)s.

Kopija

Beveik visi sako, kad esu tėčio kopija. Visi - tai senesni mokytojai, giminės, šiaip aplinkiniai, pažinoję tėtį ir pažįstantys mane. Keista, kaip galima būti į kažką identiškai panašiu, jei su tuo žmogum buvai, palyginus, tiek trumpai. Keista, kad identiškumas pasirodo ne išvaizdoje, o viduje. Asmenybėje.

Viskas, ką pasak aplinkinių, paveldėjau iš tėčio:

◆ Meilė muzikai. Tai turbūt didžiausias dalykas, kurį gavau iš tėčio. Jis galėjo ilgai ilgai skambinti fortepijonu ar groti akordeonu. Galiu ir aš, nes tai namų darbai, kurie man patinka. Kažkada močiutei pasakiau: "Einu groti, noriu pailsėti kiek, nervus nuraminti". Močiutė pradėjo ašaroti - sakė, kažkada tėtis lygiai taip pat buvo sakęs. Sako, kad žodis žodin. O aš net nežinojau...

◆ Gera klausa. Ne, iš esmės esu priekurtė. Klausa pasireiškia muzikoje. Girdžiu kiekvieną klaidingą skambtelėjimą. Esu iš tų, kurie girdi, ką blogai groja, bet nesugeba padaryti taip, kaip reikia. Nors ta klausa tai nėra vien garsų girdėjimas - tai verčiau gebėjimas įsiklausyti į garsus. Klausą turėjo tėtis, turiu ir aš.

◆ Daug pažįstamų, vadinamų draugais. Na, tikrai yra daug bendraamžių, turinčių daug daugiau adresatų už mane. Tačiau pas mane irgi nemažai. Tėtis turėjo galybę draugų, visiems padėdavo ir sulaukdavo atgarsių kaip "koks geras ir šiltas žmogus". Tačiau suklupus jam, niekas nepadėjo... Nei vienas iš galybės draugų rato. Bijau, kad tas pats scenarijus ir man kartojasi.

◆ Vunderkindo vardas. Nežinau, pati savęs tokia nevadinčiau, tačiau kiti taip atsiliepia apie mane. Tėčiui irgi taip buvo. Jam sekėsi viskas po truputį, galėjo groti, šokti, nesimokęs gauti gerus pažymius, pritraukti daug žmonių ir taip toliau. Panašiai ir man (tik gal skiriasi dalykai, įtraukti į "man pakankamai sekasi" sąrašą)

◆ Gera girdimoji atmintis. Tėtis galėjo beveik nesimokęs gauti gerus pažymius, jam nereikėjo kartotis atsiskaitymams. Viskas dėl to, jog jis turėjo girdimąją atmintį, t. y. prisimena tai, ką išgirdo. Man irgi taip. Skaitymas iš vadovėlių man menkai padeda, geriausiai įsimenu tai, ką mokytojai aiškino pamokos metu. O ir kontroliniams taip pat nereikia labai ilgai mokytis...

◆ Melo ir pykčių nekentimas. Aš negaliu pakęsti šių dalykų, tėtis taip pat negalėjo. Viskas paprasta.

◆ Aktyvumas. Aš negaliu sėdėti vienoje vietoje, turiu veikti, pamatyti ir atrasti. Mano tėtis buvo lygiai toks pat: plaukė ten, kur vėjas pūtė, ieškojo naujo ir neatrasto.

◆ Artimųjų gynimas. Esu iš tų, kurie verčiau leis save stumdyti, nei savo artimus. Aš galiu užtoti savo šeimą ir draugus, rizikuodama savo sveikatos būkle (kartais jaunimas neprognozuojamas...). Tačiau jei kas įžeidžia mane, dažniausiai nieko nesakau. Perkenčiu, pamirštu ir atleidžiu. Toks pat buvo ir tėtis - jis žūtbūt kovojo už mylimus žmones, bet pamiršo save.

◆ Žioplumas ir jautrumas. Taip, būtent. Kartais nežinojimas kaip atsikirsti, nemokėjimas gintis, daug ko ėmimas į širdį.
Na pavyzdžiui, močiutė sakė, kad tėtis, būdamas mažas, kartą iš kiemo parėjo namo apsiverkęs. Skundėsi, kad kažkoks vaikis iš jo juokęsis. Senelis sakė: "Duok iš kuloko į snukį ir užsikiš". Kitą dieną tėtis vėl pareina apsiverkęs. Pasirodo, paklausęs senelio ir kumščiu trenkęs taip vaikiui į nosį. O iš tos nosies kraujas pradėjo bėgti... Tai vėl tėtis išsigando ir vėl verkė.
Na, čia tik pavyzdys. Man, aišku, taip nebuvo, bet esmė yra ta, kad kartais ir aš būnu absoliučiai žiopla ir kartais per daug jautri.

◆ Kantrumas. Tėčiui galėjo labai skaudėti, tačiau jis kęsdavo sukandęs dantis ir viskas. Aš ir iš tų. Pakeliu tiek fizinį, tiek psihologinį skausmą (išskyrus tada, kai LABAI skauda).

◆ M raidė kaktoje. Tai - vienintelis išvaizdos bruožas, kurį paveldėjau iš tėčio. Plaukai taip dygsta, kad kaktoje matosi M raidė, jei sukeli plaukus į viršų arba, tėčio atveju, jie yra trumpi. Ir tai viskas, ką turi mano ir tėčio išvaizda.

Tiek teprisimenu. Nemanau, kad čia kažkam įdomu, net man nelabai. Tačiau noriu tai išsaugoti, kol pamenu močiutės pasakojimus. Kodėl čia? Nes prisiminiau auklėtojos žodžius: "Internetas - tai toks dalykas, kuriame kažką įkėlus išlieka dar labai ilgai. Gali atrodyti, jog ištrini kokį failą, tačiau jis pasidaro nematomas tik vartotojams. Kompiuterių servuose tai neišnyksta ir reikalui esant galima visada atkasti". Kažkaip panašiai sakė, man atrodo.

Atrodo, su tėčiu tegavau pabūti vos aštuonis metus, jis man nieko tokio neaiškino nei apie muziką, nei dar ką - per maža buvau. Pasirodo, kokie galingi genai. Net patys nežinodami galim įkūnitį močiutę, prosenelį ar kitą giminaitį. Baisoka, ar ne?

Įsiutus arba nelabai cenzūruotas įrašas

Žinot tą jausmą, kai nori kai kam sukišt papus atgal į maikę, veidą padailint gražiu fanaru, o galbūt net savaitei priversti šlubuoti?

Aha, aš vakar grynai taip jaučiausi. Nes kartais kalės vaidmuo neapsiriboja išverstais guziukais, papūstom lūpytėm ir skersu žvilgsniu...

Ta kalė atsiprašant, sugebėjo nufotografuoti mano seserį, parašyti "burbuliuks" ir viešai įkelti į snapchat'ą.

Persiutau. Rimtai. Gerai, ta snargla tikrai užknisa. Ji tikrai kiek apvali ir tikrai kiek juokinga. Bet ar tai dingstis iš jos viešai tyčiotis?

Būčiau tai kekšei, dar neseniai mamos papą žindžiusiai, tvojus iš knygos gerai į snukį jau tą pačią sekundę (ech... Būtų pravertusios tos kautynės su seserim namie). Bet susilaikiau. Gi valgykla, daug žmonių, pusė mokytojų, kaip atrodys...

Apsiribojau aprėkimu su užkimusiu balsu:
"Girdi, a supranti ką dirbi? Gal jau prisilaikyk biški? Nesielk taip blediškai? Žinok, dar kartą sužinosiu apie tokį pasityčiojimą iš bet ko, gausi nuo manęs į galvą. Ir aš nejuokauju, kad tai būtų paskutinis kartas, nes tikrai geruoju nesibaigs. Ką atsiprašau? Ką atsiprašau? Atsiprašau jau nieko nepakeis, žiūrėk, kad taip blediškai nebesielgtum, nes tikrai gera nebebus". - tokią ar panašią kalbelę jai išdėsčiau. Velniop, ne tą norėjau pasakyti, arba nedasakiau, nes ta šliundra kaip užsikirtusi plokštelė kartojo: "Atsiprašau... Nu atsiprašau nu...Mhm... Atsiprašau..."

Velniop ją. Džiaugiuosi, kad ta nuotaruka nedasiekė sesers - visas menkas noras eiti mokyklon būtų užmuštas. Dieve, man jau gaila darosi. Ne, ne sesės, o tos kekšės. Taip žema būnant septintokei fotografuoti antrokę ir iš jos tyčiotis. Tegu pabando dar pasijuokti iš kažko, šliundra ta.

Nervai nebelaiko. Tegu tyčiojasi iš manęs, tą dar iškęsčiau. Bet kai kažkas juokiasi iš artimųjų, tampu tarsi superherojus su ypatingom galiom. Manyje nebelieka nei cenzūros, nei gėdos, nei kokio kito jausmo, trugdančio kažkam į vietą papus sukišt. Na, dažniausiai nelieka.

Ta proga ryt sesę nusivesiu į kebabinę. Nors vakarui velniop visus standartus, visus rūpesčius ir kitą peklą.

Užtenka.

Jau ir man nusibodo.

Vėtra

Pamažu kilo vėjas. Girdėjau, kaip jis šukuoja nuogas medžių šakas ir sparnus suteikia nevietoje atsidūrusiems daiktams. Tas vėjas, už lango sukėlęs šitiek netvarkos, tyliai įsisiurbė ir į mane. Viskas organizmo viduje tik sukosi, sukosi, sukosi... Rodės, kad organai susikeis įprastomis vietomis. Rodės, kad tas sukimasis, visa ta sumaištis niekada nesiliaus.

Tačiau nurimo vėtra, ūbavusi už lango, o kartu išsinešė ir manąją sumaištį. Viskas, kas liko - tai keistas noras valgyti (matyt, su uraganu ir virškinimas tris kartus paspartėjo), ramuma ir nenumaldomas troškimas groti. Dabar taip nesvietiškai norisi sugroti seniai nutilusį kūrinį, taip norisi tarp nakties garsų įtalpinti savąją melodiją... Gaila, kad visa šeima jau miega. Rodos, teks likti tryse: aš, mano mintys ir vis tolstantis vėjas.

Pelė

Nakties skambesy girdėti tik tankus manosios širdies plakimas. Rodos, šis kumščio dydžio raumuo tuos išlėks lauk iš krūtinės. Šaltas prakaitas jau nupylė visą kūną, o ausys dabar jau klausosi įsitempusios. Jaučiu, kaip akys per prievartą išplėstos nematomų žnyplių, tačiau protas jau reikalauja miego.

Pelė. Ji kątik perbėgo mano kambario grindis.

Turbūt šios fobijos niekad nepamesiu, kad ir kaip norėčiau. Vorų baimė dingo, sliekų ir šliužų - šiek tiek sumenkėjo. Nebebijau likti paskutinė per sportinius žaidimus (ech... o mažose dienose tokia gėda buvo būti lėčiausiai), o ir kaimo krautuvės pardavėja nebeatrodo tokia keistai pedofiliška.

Bet vat pelių tebebijau taip, kaip seniau. Širdis trankėsi jas išgirdus kai buvau ketverių, tebedreba ir dabar. Beveik niekas nepasikeitė.

Skirtumas tik tas, jog seniau puldavau klykti ir kviesdavau močiutę, kad ši palydėtų mane iki savosios lovos. Dabar tą skaudų riksmą užspaudžiu gerklėje ir nekeliauju miegoti kitur. Dabar pakišu galvą po kaldra, užkamšioju visus tarpus, kad neturėčiau sąlyčio su "laukiniu" oru (arba pele) ir tyliai kenčiu sukandusi dantis.

Taip, aš vis dar šitaip tragiškai bijau pelių.

Padėk vargšėm moksleivėm atsakydama į paprastus klausimus arba Maldauju pagalbos, noriu pasilengvinti darbą

Ech, šįkart manasis tinklaraštis nebus šiukšlinė mano mintims, šįkart jis transformuojasi į "Pageidavimų koncertą".

Paprašysiu (kas dar neatsakė), kad paspaustum žemiau esančią nuorodą ir atsakytum į keletą anketos klausimų. TAČIAU atsakymų laukiu tik iš merginų, kurios yra pirmagimės (arba kitaip - vyriausios iš vaikų).

Su pora klasiokių ruošiamės konferencijai ir rengiame pranešimą, kuriame lyginsime dabartines vyresnėlių teises/pareigas ir daug seniau gyvenusių pirmagimių teises bei pareigas. Tad labai pagelbėtum atsakęs į kelis paprastus klausimus!

Iš karto ačiū visiems dalyvavusiems apklausoje! Labai palengvinot darbą!

http://apklausa.lt/f/merginu-pirmgimystes-teise-ir-pareiga-3mu2dw9/answers/new.fullpage

Snaigių šokio magija

Pagaliau sumaištis, sujungusi dangų su žeme, liovėsi. Neliko to skaudaus šiaurės vėjo, kaip neliko ir mano pykčio. Visos tos skaudžios ir įkyrios snaigės liovėsi draskiusios man akis, o kartu su jų pasiutimu išnyko ir mano, rodos, nepailstanti energija. Viskas, kas liko - tai kelios su būriu nespėjusios snaigės, nuovargis ir ramuma.
Stebėjau kaip baltosios gražuolės sukasi ir sukasi ratu, lyg šoktų pagal Vienos valso melodiją. Tos snaigės paklydėlės mane užbūrė. Jų neapsakomai lengvas šokis įsuko mane kartu, net jei visai nemoku šokti. Rodos, to lengvojo sūkurio niekas nesustabdys, net mano šilti rūbai, paprastai žudantys snaiges. Šįkart net jie nepaskelbs mano baltosioms draugėms mirties nuosprendžio.
Viskas atrodė keistai magiška ir amžina. Tą akimirką būčiau galėjusi teigti, jog tai niekad nesibaigs. Šaltos snaigės atnešė į mano širdį šiltą ramybę, o juk ramybė visada ištęsia laiką, kad ir vizualiai.
Tačiau aš pasiekiau namų duris ir pasitraukiau iš nepaprasto šokių vakaro. Viskas, kas iš jo liko - tik nuovargis, smulkios duobutės skruostuose ir amžina ramybė, tyliai, bet karštai rusenanti mano organizmo gilumoje.

Ar tai aš?

Tąryt veidrodis rodė keistą siluetą, į kurį įsižiūrėjus galėjai išvysti vienetinių bruožų. Tąryt žmogus, žiūrintis veidrodin buvo visiškai identiškas atspindžiui. Tąryt žmogus buvo savimi.

Plaukai buvo ploni, į visas pasaulio kryptis styrantys, nevienodo ilgio - tokie jie priminė vyšnių šakas. Skirtumas tas, jog šie, silueto viršūnėje esantys siūlgaliai netvarka jau buvo pralenkę gležnuosius vaismedžius.
Veidas atrodė keistai vaikiškas, ypač, jei žinai atspindžio savininko amžių.
Žaliai rudos akys tąryt buvo plačios. Juoduose vyzdžiuose galėjai įžvelgti smulkias kibirkštėles, kurios rodė ryžtą. O gal laimę? Tačiau nepaisant to, akyse buvo ir savotiškas ilgesys: veiksmo, keleto žmonių ir tam tikrų jausmų.
Rausvuose skruostuose matėsi mažytės duobutės, kurias sukėlė gerokai kilstelėję lūpų kampučiai.
Kaklo absoliučiai nesimatė - jį dengė daugybė sluoksnių rusvo šaliko.
Gan lieknas liemuo atrodė dar lieknesnis, net jei jį dengė stora golfa. Ir visai nesvarbu, kad šventės kątik praėjo - kasdieninis ir beprotiškas nuovargis daro savo.
Į liemenį buvo įremtos dvi ilgos rankos, kurias vainikavo ploni, tačiau taip pat ilgi pirštai. Visai kaip giltinės, tiesą pasakius.
Kojos irgi buvo nestoros, tačiau visai plonomis taip pat nepavadinsi. Tarp šlaunų galėjai matyti tarpelį, dėl kurio močiutė vis prikaišiojo. "Nors su dviračiu važiuok", sakydavo. Tiesa, pačios kojos aiškiai buvo sustiprėjusios per pastarąjį pusmetį - tai galėjai matyti iš tvirto stovėjimo.
Visa tai sudarė visai ne žemos būtybės kūną. O siela? Ar tąryt ji taip pat buvo tokia sujaukta, tačiau laiminga ir tvirta?

Norėčiau, kad tokia savijauta išliktų ne tik sausio pirmomis dienomis, o visus metus. Noriu tokią save matyti ištisai - tokią pasitikinčią savimi, ištroškusią gyvenimo ir, rodos, niekad nepailstančią (net jei vis daugiau ženklų rodo, jog reikia daugiau poilsio).

Bet... Ar tai buvau aš? Taip, turbūt. Tai buvo ta pati Rugilė - su vaikišku veidu, rausvais skruostais ir tarpeliu tarp kojų.

Ir visai nesvarbu, kokia aš buvau tąryt, esu dabar ar būsiu rytoj.

Svarbu, kad būčiau savimi.

Svarbu, kad gyvenčiau.