Pasaulis beribis, o mes - standartuose

   Nežinau, kodėl taip yra. Kodėl pasaulis pilnas išgalvotų stereotipų ir žmonių, juos kuriančių. Kodėl aplink tiek daug, kurie tiki tais prasimanymais ir seka bei mėgdžioja tai, kas visiškai neturi prasmės. Neįsivaizduoju, kodėl mes turime tokius didelius standartus ir kodėl juokiamės iš tų, kurie jų nepaiso. Kodėl mes juokiamės iš drąsiausiųjų?

Šiąnakt noriu pasiklysti pūgoje

   Žinot, guliu sau savo minkštoje lovoje, susisukusi į pledą+kaldrą+dar vieną pledą, ir klausausi vėjo. Taip, vėjo. Jis šiąnakt visai smagiai įsisupęs tarp medžių šakų ir paskutinių, rudens dar nenugalėtų lapų. Guliu ir mąstau, kaip pasiilgau judėjimo vėjo ritmu. Smarkaus, nepailstančio. Pasiilgau skrieti kaip mano draugas (vėjas), pasiilgau nepavargti. Pasiilgau būti vėju. Patikėkite, mėnuo be darbo darbaholikei - kančia. Kai neturi jėgų daryti kažką, kas džiugina, belieka klausytis. Taip, vėjo. Juo galima pasitikėti. Jis išgirsta. Surenka svajones iš trupiniukų ir nuneša ten, kur joms vieta. Į kito mintis, kurios virs idėjomis. Tiesa, norėčiau tuo tikėti. Dažniausiai vėjas pameta mūsų svajas ne ten, kur reikia.