Rugsėjo skraistė ir rytinės (pačios šviežiausios) mintys

   Švelnūs rudeninės saulės bučiniai dar bėgiojo skruostu, o mintys labiau sukosi ne apie rudenišką ramybę (net keista), o apie Žemaitę ir jos autobiografiją. Nuostabiu saulėlydžiu grožėjausi ne pabėgusi link pievos, kur atsiveria visas dangus, o pro langą, trumpam pakėlusi akis nuo knygų. Rugsėjis jau spėjo įsukti mane į veiklų sūkurį, o laiko taip mėgstamiems apmąstymas stinga. Tačiau kartais, atradusi minutėlę, šį bei tą dar garsiai pamąstau telefono užrašų knygutėje. Sekančios dvi pastraipos - rytinės mintys apie mano meilę, kai būtent tada ir slėpiausi muzikos šešėlyje.


   Muzikoje galiu palikti visą skausmą, visus savo košmarus. Ji padeda man atitrūkti nuo to, kas baugina, ir išsilieti. Mintimis. Tomis akimirkomis, kai iš po mano pirštų skamba akordai (tiesa, teoriškai jie skamba kiek kitur), pasaulis netenka prasmės, visos problemos išnyksta. Tai - savotiška meditacija, asmeninis prieglobstis nuo blogo ir skydas nuo ašarų.
   Panašiai ir su muzika, kurios neišgaunu pati. Tais rytais, kai, rodos, saulė dar švelniai liečia veidą, o niekas neturėtų gąsdinti (bet, deja deja, gąsdina), mano ausyse pakeliui į mokyklą visada galima pastebėti baltas ausines. Iš jų sklindanti muzika sukaupia mano nakties košmarus, rytinius barnius ir tai, ko aprašyti turbūt neįmanoma. Tai - tarsi maža dėžutėje, tarsi antonimas Pandoros skryniai. Užrakinusi blogį, galiu eiti mokytis, juoktis ir gyventi - štai kaip gyvena amžinai laiminga persona. Ji rakina blogį ten, kur niekas neras. Čia kaip Plėšiko planas iš Hario Poterio - niekas, be savininko, žinančio slaptažodį, esmės nepamatys, net jei ir paimsi tą patį popierėlį.  Ne veltui muzika lygi magijai. Tokia pat paslaptinga, naudinga ir visus žavinti.

   O, kad muzikai būtų daugiau laiko. Daugiau tikrų garsų. Nesibaigiančių akordų. O, kad užtektų laiko tam aprašyti. Tam jausmui, nenusakomam, paslaptingam. Šiandien mano didžiausiais priešas - laikas. Bet turbūt ne tik šiandien. Visados.