Tyla. Ir mintys

   Šiandien saldus vėjas švelniai bučiavo mano skruostus. Priėmiau juos. Bučinius. Nesigėdijau, nesislėpiau po storos striukės kapišonu. Leidau vėjui mane apgaubti, įlįsti į mintis ir išplauti visą negatyvą. Deja, jis to padaryti nespėjo. Per trumpas kelias nuo namų iki vietos, kur galiu rasti mėgstamų saldainių, turbūt.

   Vakare klausiau kiek melancholiško lietaus barbenimo. Tas ausiai malonus garsas keistai ramino, o mintys išnyko kartu su vandens lašų tikšėjimu. Neliko nieko. Kol lietus lijo. Deja, praėjus kelioms minutėms manoji nirvana baigėsi kartu su lietumi. Vėlgi - laiko buvo per maža.

   Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, suklusau. Aplink gūžėjo tamsi tyla, spaudžianti mane savo vienatve. Nebuvo nieko - nei garsų, nei draugų, nei iškylančių žinučių. Net dieną ošęs vėjas išnyko. Tai nebuvo tyla, kuri pailsintų. Ji slėgė. Nešė siaubą. Vienišumą. Tyla nebuvo tai, ko šiąnakt ieškojau. Ta tyla spjaudė man į veidą ir vis priminė, kad galų gale nelieka nieko - tik laikas. 

   O aš taip bijau, kad laiko man liks per daug. Arba kad visai jo neliks. Bijau, kad betaupydama jį pastebėsiu, jog jis išgaravo kaip šiandieninis vėjas - atrodo, stiprus, galingas, o vis tiek sugebantis pasislėpti. Bijau, kad laiko liks per daug. Bijau, kad jo neliks. Bijau.

   Nes naktį kaip šią man liko tik tyla ir mintys, iki kaulų skausmo griaužiančios sielą. Neliko net laiko. O gaila.