Visi taip dažnai laukiame norų išsipildymo. Ieškome keturlapių dobilų, renkame drambliukų skulptūrėles ar į palinkėjimą ,,Sėkmės" nesakome ,,Ačiū" (sako, atneša nesėkmę). Bet esame taip susitaikę su sudužusiomis viltimis, kurias sukelia mūsų fantazija, kad, o varge, išsipildžius svajonei, netikime ja. Viskas atrodo tarsi... Sapnas. Tik skambus akordas nemokančiam groti. Arba saulė dieną, kurią planavome važiuoti prie jūros. Išsipildęs noras atrodo kaip stebuklas. Tiesiog atsitiktinumas. Pasaulis atrodo netikras. Ir jis toks bus, kol svajonė bus čia. Susivoksim tik jai praėjus.
Bet nebūna atsitiktinumų. Na, kartais. Bet dažniausiai už laimės skydo slepiasi tik dauybė darbo valandų, žiupsnelis rizikos ir šaukštas užsispyrimo. Nes laimę kažkas turi nešti. Pati ji nevaikšto.
Ir kaip gera, kai pajauti, kad svajonė išsipildo ne dėl sėkmės. O todėl, nes ją užsidirbai. Bet... Vis tiek tai atrodo nerealu. Nes šiandien ir už darbą dažniausiai padoriai nemoka.
Ir kodėl net laimė ar į delną nukritusi žvaigždė negali būti paprasta. Kodėl visada yra daugiau. Geriau. Stipriau. Kodėl viskas taip komplikuota. Kodėl mes viską tokiais paverčiame?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą