Jau dvi savaites kapstausi iš sunkaus plaučių uždegimo. Pasveikimas horizontuose irgi dar nešviečia, nors, lyginant su ligos pradžia, man jau gerokai geriau. Bet, mano nuostabai, per šias dvi savaites daug ką pakačiau, turbūt išmokau ir patyriau. Jau vien tai, kad išbuvau ligoninėje virš savaitės, kai iki šiol niekada nesu gulėjusi skyriuje, daug ką pasako. Be to, ši ilga pertrauka visiškai išmušė mane ir įprasto gyvenimo tempo ir privertė į viską pažvelgti iš šono. Paskutinių savaičių pamąstymais ir noriu pasidalinti.
Pirmiausia, buvau maloniai nustebinta savo draugų. Visada galvojau, kad esu viena - sakydavau, kad tie žmonės, su kuriais esu dabar, anksčiau ar vėliau išeis (arba išeisiu aš), tad stengdavausi prie jų per daug neprisirišti. Su vienais tai sekėsi geriau, su kitais - prasčiau, trečiais galbūt visai nesisekė. Tačiau šios savaitės parodė, kad draugai iš tiesų yra. Ir nebūtinai tada, kai jiems kažko iš manęs reikia. Tie žmonės buvo ir tada, kai jų reikėjo man. Per tą savaitę su trupučių ligoninėje sulaukiau tikrai daug lankytojų, keli iš jų atėjo net ne vieną kartą. Nesvarbu, kad visi užsiėmę. Nesvarbu, kad skyriuje virusių daugiau nei kurioje kitoje pasaulio vietoje. Bet jie ateidavo ir savo plačiom šypsenom nušviesdavo tas rožines ir jau laaaabai nusibodusias ligoninės sienas. Tada supratau, kad mes nesam vieni. Niekada. Net jei taip atrodo. Pasaulis mūsų vienų nepalieka. Nes, kol esam čia, esam vieni kitiems reikalingi. Mums reikia šildančių šypsenų. Jaukių apkabinimų. Žybsinčių akių. Mum reikia skambesnio kito žodžio, todėl ir gyvename būriais. O ne vieni. Pasaulis nieko juk nedaro be reikalo.
Iš ligoninės gyvenimo įsiminė savaitgalis. Budėjo viena kiek keistoka, dažnai, rodos, su kitu pasauliu kalbanti, tačiau mano ligą gerokai sumenkinusi gydytoja. Ji pasakė sakinį, kurį mąsčiau, permąsčiau, išmąsčiau ir nedamąsčiau per visą nuobodulio laiką. ,,Laimingo žmogaus ligos nepuola". Supratau, kad būtent taip ir yra. Permąsčiau turbūt visą gyvenimą, net išanalizavau savo kompensuojamų vaistų knygelę. Turbūt nekeista, kad daugiausia vaistų man pumpavo būtent sunkiausiais, liūdniausiais ir tikrai ne gerais laikais. Tais metais, kuriuos dabar vadinu geriausiais, beveik nesirgau. Juk laimingo žmogaus ligos nepuola. Gydytoja prisakė daryti tik tai, kas patinka. Nesistengti niekam įtikti. Gyventi taip, kaip pačiam norisi. Nes juk tai telpa į laimę. O tada ir būsim sveiki. Ir laimingi.
Be to, puikiai pamenu ir dar vieną budėjusios gydytojos sakinį. ,,Kiekvienas turime rasti savo nusiraminimą ir iškrovą. Turime ieškoti ir rasti tai, kas padėtų atsipalaiduoti, nusiraminti ir būti laimingiems". Visada turėjau savo nusiraminimą. Savo paguodą. Fortepijoną. Rašymą. Knygas. Ir žinot, ką supratau? Kad paskutinį mėnesį neturėjau nieko. Negrojau nieko savo malonumui, tik tai, ką turėjau išmokti iki atsiskaitymo (kurį vis tiek praleidžiu dėl pneumonijos, chech). Knygas skaičiau tik iš privalomos literatūros sąrašo (o pradėjome metus ne nuo pačių įdomiausių). Kitiems skaitiniams laiko nelikdavo. Apie rašymą net nekalbu. Apleidau. Nutilau. Nebeiškraudavau vakarais to, kas susikaupdavo. Pavargdavau, tingėdavau ir pasirinkdavau papildomas penkiolika minučių miegui. Iš jo naudos gaudavau tik kūnui, o ne sielai. Dabar jau žinau, kad sielai ramybės reikia daugiau, nei kūnui. Galbūt tai buvo viena iš mano susirgimo priežasčių? Kas žino. Tačiau nelaikykit savyje niekada to, kas veržte veržiasi ištrūkti. Išreiškite tai taip, kaip jum patinka - žodžiais, veiksmais, meditacija (?) ar darbais. Netylėkit. Tam ir duotas balsas.
Be viso to, pamačiau bendrą ligoninės gyvenimą. Regėjau daugybę susirūpinusių tėvų, kai jų vaikus paguldo dėl vienu ar kitų priežasčių, mačiau ir švytinčius veidus, kai ligoniukai pagaliau išleidžiami namo. Pakerėjo mane tas judėjimas. Supratau (arba įsitikinau), kur norėčiau būti. Niekas nuostabumu vaizdo, kai vaikas, kelias dienas perbalęs ir nusilpęs, ima sveikti, vėl lakstyti ir nebenugulėti lovoje. Nežinau, galbūt tas vaizdas buvo toks džiuginantis todėl, nes tik tokią laimę tuo metu temačiau, tačiau bet kokiu atveju... Tai nuostabu. Kaip gydytojas, kelios sesutės ir daugybės žmonių kurti vaistai prikelią kažką naujam gyvenimui.
Tiesiog negaliu nepaminėti dar vieno dalyko. Pirmo gryno oro gurkšnio po daugiau nei savaitės. Tą vakarą, kai paleido mane, apsitūturiavusią šaliku, kepure ir storu paltu, paleido iš ligoninės, prisiminsiu ilgai. Pirmas įkvėpimas gryname ore buvo toks neapsakomai geras, kad už storo šaliko visą kelią namo plytėjo mano kiek gąsdinanti šypsena. Sakysit, trenkta? Pabandykit savaitėm negauti saulės, vėjo glominių ir gryno oro. Tiek laiko pabuvusi už įprasto pasaulio ribų, ėmiau viską vertinti. Labiau. Stipriau. Pamilau pasaulį ir gyvenimą iš naujo.
Ir jau nekantrauju pradėti gyventi. Vėl. Senuoju rimtu, bet kitaip. Su didesne meile, užsidegimu ir laime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą