Žmonės linkę išeiti. Tuo jau spėjau įsitikinti. Vos jiem išėjus, lika kvapas, kurį užuodžiu ilgą laiko tarpą. Svaigus. Išnykusios meilės kvapas. Bet kvapas greitai dingsta. Lieka veidai. Šypsenos. Tačiau ir tai dingsta. Nyksta, nublanksta... ir lieka tik balsai. Skambūs žodžiai, ištarti kažksda, seniai seniai. Nežinau, galbūt po kiek laiko nelieka ir jų. Bet kol kas laiko prabėgo per mažai. Bet nesvarbu, ar žmonės išeina. Jie visada lieka. Giliai giliai širdyje. Atminimas - tai vienintelis dalykas, kurio jau niekas negali ištrinti. Užsilikę jausmai rusena kaip maža žvakutė - tyliai, nebyliai, bet skaisčiai. Skirtumas tik tas, kad žvakė užgęsta. O atminimas - ne.
Norėčiau, kad žmonės atprastų išeiti. Bet, matyt, per daug noriu. Jie keičiasi. Kartais jų nebeįmanoma pažinti, o kartais paaiškėja, kad iš tiesų jų nė nepažinojai. Keisti sutvėrimai žmonės. Būna ir išeina, palikdami žymę. Dalelę savęs mumyse. Mes kaip horokrusai (Hario Poterio fanai supras), talpinam kitų sielas savyje. Nes kiekvienas, buvęs su mumis, kažką duoda.
Net jei po to lieka tik atminimas. Skambus juokas ir galvoje aidintys žodžiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą