Žinot, guliu sau savo minkštoje lovoje, susisukusi į pledą+
kaldrą+dar vieną pledą, ir klausausi vėjo. Taip, vėjo. Jis šiąnakt visai smagiai įsisupęs tarp medžių šakų ir paskutinių, rudens dar nenugalėtų lapų. Guliu ir mąstau, kaip pasiilgau judėjimo vėjo ritmu. Smarkaus, nepailstančio. Pasiilgau skrieti kaip mano draugas (vėjas), pasiilgau nepavargti. Pasiilgau būti vėju. Patikėkite, mėnuo be darbo darbaholikei - kančia. Kai neturi jėgų daryti kažką, kas džiugina, belieka klausytis. Taip, vėjo. Juo galima pasitikėti. Jis išgirsta. Surenka svajones iš trupiniukų ir nuneša ten, kur joms vieta. Į kito mintis, kurios virs idėjomis. Tiesa, norėčiau tuo tikėti. Dažniausiai vėjas pameta mūsų svajas ne ten, kur reikia.
Tikiu ar netikiu, bet vėjas draskosi. Pasakoja man savo istorijas, vis stipriau ir stipriau nešdamas sniegą. Apgaulė? Turbūt. Jis, kad ir draugas, bet suktas. Garsiai kalba, pataria ir išklauso, bet tyliai neša savo turtus arčiau mūsų. Šią naktį jaučiu, kaip snaigės tyliai krenta, gaudydamos viltis savo mažyčiais pirštukais. Vėjo darbas, o aš vis labiau noriu pasivaikščioti pūgoje. Mano draugas tarsi šaukia mane (o gal verčiau - mano sielą) į pūgą. Šiąnakt noriu pasiklysti. Pūgoje. Nes šiandien aš - pūga, nešama vėjo. Šiandien aš ne vėjas. Tad noriu pasiklysti, kad galėčiau vėl ieškoti.
Šiąnakt noriu pasiklysti. Kad galėčiau ieškoti. Arba sutikti tokį pat paklydėlį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą