Bandau sulipdyti viską, kas įvyko, į nuoseklią laiko juostą. Sunkoka. Mano pasaulyje viskas taip chaotiška, o dar tie du šešiolikti... Žinau, kad buvo daug ašarų, kurių niekas nematė. Galybė tylių paskatinimų sau ir judėjimo tolyn pro sukąstus dantis. Žinau, kad patyriau daug netikėtų laimėjimų. Mažų, bet man šį tą reiškiančių. Ir vėl daug sunkių akimirkų. Galbūt per sunkių mano gležnai sielai. Bet buvo ir tokių garsiai ištartų žodžių, kuriuos kartoju ir šią akimirką. Tikiu jais. Nesvarbu, kad baugoka, kad baimė slegia pečius. Tikiu. Dar ta pirma tikra kibirkštis, daugybė nesusipratimų. Jūra. Vasarą buvo atgaiva. Pajutau, ką reiškia laisvė. Leidau dienų dienas vėjui skrieti pro mano mintis, ieškojau savęs ir pasaulio. Visur. Gamtoje. Drauguose. Klykiau iš džiaugsmo, kai išsipildė svajonė. Nukrito kaip žvaigždė, tik tiesiai į delną. Mažas, slaptas, bet tikras troškimas. Ir jis išsipildė. Po jo sekė nuostabūs vakarai, nauji žmonės, žvaigždės ir vėl jūra. Raudonas mėnulis. Nežinau, kodėl, bet tas laikas visada asocijuosis man su raudonu mėnuliu jūroje. Keisčiausia, kad seniau jūra reikšdavo siaubą. O dabar ji tapo mano drauge. Toliau vėl sekė juodas darbas, ašaros, mėnuo sergant ir vėl juodas darbas. Ir drėgna pagalvė, sauganti mano skausmą.
Sakysite, kas gali būti tokio sunkaus? Paaugliška meilė, mokyklos dramos? Norėčiau jų turėti. Nes kai papasakoju tikrovę, klausytojui būna sunku patikėti. Šiemet įsitikinau, kad gyvenimas viso labo tėra nesibaigianti kova. Vieni kovoti pradeda suaugę, kiti visada ir lieka stumdomi. O aš turiu kovoti. Už save, už artimą. Nuo pat mažens. Ir jaučiu, kad to per daug mano mažai sielai.
Seniau slėpdavausi dešimtyje dienų. Dešimt dienų per metus leisdavau sau būti vaiku, neturinčiu problemų, kitokių nei ,,kokio skonio ledus pirkti". Ir šiandien kvėpuoju stiprybe, sukaupta iš ten. Iš to Rojaus kampelio. Šiemet buvo pirmi metai po, man rodos, ketverių, kai neturėjau tokių dešimties dienų. Ir tada supratau, kad užaugau. Kažkada tikėjau, kad ten važiuosiu, kol tik bus leidžiama, o paskui dar ir grįšiu kitu pavidalu. Dabar tik šypsausi. Paistalai. Tokio rožinio gyvenimo nebūna, nebent gimei šeimoje, kurioje viską gauni už tai, kad esi. O aš to neturiu.
Tiesą sakant, pavargau dirbti. Pavargau dėl kažko stengtis. Neturiu įkvėpimo, neturiu, kas mane paskatintų. Aplink - tik nusivylę veidai. Nusivylusi ir aš. Juk buvo tiek mažai gero ir tiek daug blogo. Pavargau kovoti su visais ir už visus. Jei bent kas įvertintų... Pavargau meluoti. Tikėtis geresnio rytojaus. Ir šiandien bijau net užmigti, nes rytojus žada būti dar baisesnis.
Ir aš vis remiuosi į tas keturiasdešimt dienų ir žodžius, ištartus tolumoje aidint jūrai.
Bet gal dar bus geresni metai. Juk turi būti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą