Kol šoku...

   Tą akimirką, kai stoviu užkulisiuose prieš pasirodymą, aš šoku. Bet kaip. Sukuosi, šokinėju ir kratausi pagal muziką, kokia tik tuo metu skamba - nesvarbu, ar tai sunkus hip hopas, ar lėtas valsas. Tai - jau savotiškas, galbūt net kiek keistokai skambantis ritualas. Per tas dvi-tris minutes palieku pasaulį - išmetu visas mintis, problemas ir jaudulį lauk. Per tas minutes tampu niekuo. Viskas tampa nesvarbu, pasaulis netenka prasmės. Lieku tik aš ir mano kolektyvas.

   Tą sekundę, kai užgroja muzika, pagal kurią turėsiu šokti, į pasaulį, kuriame esu tik aš ir mano kolektyvas, prisijungia dar keletas veikėjų - muzika, scena, žiūrovai ir šypsena jiems. Kai kiti sako, kad pavargsta šypsotis viso pasirodymo metu, mintyse pagalvoju - kaip? Juk šokis - pati didžiausia laimė, suteikianti malonumą ne tik šokančiam, bet ir stebinčiam. Ir kaip galima tokiu momentu nesišypsoti? Koncertuodama visiškai atsipalaiduoju, visiškai atsiduodu tam, ką darau. Leidžiu muzikai jr scenos šviesoms mane užburti, leidžiu kiekvienai savo ląstelei pajusti tą hipnozę. Šokdama negalvoju apie judesių eigą - leidžiu viską atlikti pasąmonei (priešingu atveju, grįžta prieš pasirodymą iškratytas protas ir stresas, kurie gyvenime viską tik supainioja). Be to, plačiai šypsausi - ne dėl to, kad reikia. Dėl to, kad scenoje tą akimirką pulsuoja laimė.

   Ryškios blykstės akina. Scenos apšvietimas kartais net atima orientaciją. Apsvaigusi galva nuo daugybės apsisukimų vis painiodama kojas jau verčia sustoti. Bet muzika ir scena neleidžia to padaryti. Tad aš, atidavusi visą sielą šokiui, judu toliau. Tik šoku, šoku, šoku...

   Ir tada, kai muzika nutyla, o žiūrovai mus, išbėgančius iš scenos, palydi garsiais plojimais, neleidžiu grįžti pasauliui. Stumiu jį tolyn, nuo savęs, kad tik euforija ir tas neapsakomas svaigulys išliktų kuo ilgiau. Ir tik tada, kai išgirstu bent tris ,,pavarėm!", kai šokių partneriui duodu penkis, leidžiu sau grįžti į realybę. Nes šokis - kažkas nerealaus. Kažkas, kas prie savęs neprisileidžia nieko blogo.

   Todėl aš šoku. Dėl to svaigulio, dėl šypsenos, po koncerto išliekančios dar bent kelias valandas. Nes tai, kas įvyksta scenoje, yra tikra. Ir išjudėtos problemos sugrįžta gerokai mažesnės...