Pirmi kartai

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą žengei į klasę? Nedrąsiai atsisėdai į suolą, kuriame kojomis nesiekei žemės. Galbūt, jei turėjai daugiau ryžto, naujam bendraklasiaui pasakei švelnų ,,Labas!", o galbūt laukei, kol kas tau pirmas nusišypsos. Tada tikėjai, kad tu - didelis, kad čia bus patys geriausi metai. ,,Ir buvo",- sakysi po visko, nepaisydamas, kad dvylikos metų laikotarpyje tikrai kelio rožėmis niekas nepaklojo. Bet visiems kartosi, kad tai - nuostabu, nes visada prisiminsi dieną, kai kojomis dar nesiekei žemės. Dieną, kai pirmą kartą pamatei mokyklą.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą įsimylėjai? Nedrąsiai šypsojaisi ir raudai, kai jis ar ji netyčia tave pastebėdavo, kartais vengdavai, kai tau būdavo ,,blogų plaukų diena''. Ar prisimeni, kai vakare, užsidaręs kambaryje, šokdavai iš laimės, kai, rodos, pati meilė su tavimi pakalbėdavo, o ausinėse vis iš naujo leidai skambėti dainoms, kurios grojo, kai jis ar ji buvo šalia? Tie magiški virpuliukai persekiojo visur. Lyg šešėlis, tačiau ne nešantis tamsą, o keistai šviesią šilumą. Tas ypatingas balsas vis skambėjo galvoje, o šypseną galėjai matyti vos užmerkęs akis. Ar prisimeni?

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą prisėdai už vairo? Iš pradžių vairavai nedrąsiai, o tavoji transporto priemonė vis trūkčiojo it žagsulio kankinamas vaikas. Bet vėliau judėjai vis greičiau, laisviau ir lygiau. Galų gale klykei iš džiaugsmo (aišku, mintyse, nes kelio iš akių pamesti dar negalėjai). Žinau, kad visada prisiminsi tą kartą, net jei jis nebuvo toks sėkmingas, kokį galėjai įsivaizduoti. Bet vis dėlto jis buvo pirmas.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą užlipai ant scenos? Sakyti eilėraščio, dainuoti, o galbūt net šokti. Dar ir dabar jauti, kai visi tave stebėjo, o tau svarbus tapo kiekvienas menkniekis. Tapęs atlikėju, tu viską pamiršai, leidai veiksmams, muzikai ar žodžiams tave užlieti. Po pasirodymo visi plojo. Plojo ir tavo širdis, o protas tyliai diktavo klaidas, kurių kitą kartą nebedarysi. Tada vėl lipai ant scenos. Ir vėl. Ir kiekvienas iš šių kartų buvo tarsi pirmas - kiekvienas kitoks, kiekvienas išskirtinis ir nepamirštamas. Ir tu juos visus prisiminsi. Nes pirmų kartų niekas nepamiršta.

   O ar dar prisimeni pirmą netektį? Kai pagalvėje nebetilpo ašaros, o tylus kūkčiojimas skambėjo iki paryčių? Kai niekam neleidai tavęs užkalbinti, o pats tapai sunkųjį roką siurbiančia mašina? Tikėjai, kad čia kelio pabaiga, nors vėliau teko nusivilti - pabaigos taip greit nesulaukia nė vienas. Ar prisimeni, kai atsikėlei ir skaidrų pavasario rytą netyčia vėl pamatei saulę? Ar prisimeni?

   Ak, tie pirmi kartai. Neužmirštami. Neapsakomi. Neturintys nei pradžių, nei pabaigų. Iš jų ateina mūsų stiprybė - tereikia užsimerkti ir prisiminti. Pirmų kartų laimė niekur nedingsta. Ji čia, su mumis. Tereikia sugebėti ištraukti ją iš atminties.

   Ar dar prisimeni, kai paskutinį kartą prisiminei?

3 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...