Kuo labiau artėja stovykla, tuo labiau viskas grįžta.
Viskas.
Jausmai, prisiminimai... Viskas, kas verčia kažkur giliai net verkti. Verkti, nes žinai, kad taip, kaip buvo, nebebus. Taip, žinau, bus taip pat faina. Bet žmonės, nuotykiai, kalbos, viskas keisis. Bus faina, bet ne taip, kaip tarkim pernai ar užpernai.
Su kiekviena diena, rodos, vis geriau pamenu, kas buvo pernai toj stovykloj. Visokios lepteltos frazės, kiekvienos asmenybės juokas... tie prisiminimai taip užburia. Net keista.
Sužinojau, kad jei viskad bus gerai, šiemet viena kambariokė taip pat turės gitarą. Ir vėl sugrįžo viskas, kas buvo pernai: gitaros skambesys, kambariokės balsas... viskas... taip nerealu. Artima ir tolima. Sava ir svetima.
Taip laukiu sekmadienio. Nerealiai laukiu. Nors... nemeluosiu, šioks toks jaudulys yra. Tos mintys - "kaži, kas pasikeitė, kas naujo, kokie vadovai?..: ir daug daug kitų kartais žudo. Bet vis vien laukiu. PAGALIAU galėsiu pasinerti į amžinos veiklos sūkurį. Tos menkos 10 dienų duoda daugiau, nei visa vasara. Ten nėra klausimo "ką veikti?". Nebent "Į katrą būrelį einam?". Oh. Tiesiog awesome.
Šiaip žadėjau šitų sapalionių čia nerašyti... o rašiau su mintim, kad "gal tada pavyks greičiau užmigti, juk ryt anksti keltis...". Bet, jaučiu, nieko nebus. Minčių vis daugėja ir daugėja. Ką daryt?.. (...jei tavęs nemyli niekas o tu taip visus myli...)
Kaip. Kaip išlaikyt mintis, kurios liejasi kai nesveikos. Kaip viską sutalpint galvoj, kad toji nesprogtų?
Blyn. (Ne, čia ne keiksmažodis. Čia tiesiog blyneliai su varške). O blyn. Aš dar ir valgyt noriu.
Vėl klausimas, kaip nueit iki šaldytuvo, kad mama neužtiktų. Ji juk kategoriškai prieš naktiniams užkandžiavimams. Teks ir vėl būt ninze.
O blyn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą