Retas kuris mane pažįsta kaip nuluptą. Retas kuris žino visas smulkmenas apie mane, o tiksliau - nei vienas. Niekas nežino, kas dedasi mano galvoje ir tuo labiau - širdyje.
Kartais susimąstau, kokio velnio aš rašau. Kam skeidžiu savo mintis ir jausmus visam pasaliui, kam verkiu į telefono ekraną (taip, visi mano įrašai rašyti telefonu). Susimąstau, kad gal vertėtų sustoti ir pasiimti popierinį variantą? Tačiau nupurtau tą mintį šalin. Ne, man patinka taip, kaip yra. Kas, kad dvidešimt penki žmogučiai žinos mano nuotaiką ir jausmus, tačiau parašius viešai... Tai kas kita, nei slapto dienoraščio rašymas. Kai linksma, parašius tinklaraštyje jautiesi dar linksmesnis, nes pasidalinau savo džiaugsmus su kitais. Kai sunku ar liūdna, viešai paskelbus lyg atsikratau savo liūdesio ir lyg gaunu paguodą... nes žinau, kad kažkas skaitė. Kas, kad nėra jokio komentaro. Gal kažkas ir burnoja, maždaug "pizdu, na ir kvaiša", o gal kažkas manosioms mintims pritaria. Tačiau nesvarbu - savo fantazijose galiu įsivaizduoti savo skaitytojus kaip noriu. Tiek patenkintus mano darbu ir besišypsančius, tiek kreivai žiūrinčius į švytintį ekraną.
Ech. Žinau, esu keista asmenybė. Su keistom, kiek pasenusiom pažiūrom ir dar senesniu bendravimo būdu. Taip, gyvą bendravimą daug labiau vertinu nei sms'us, nes pastaruosius galima apgalvoti šimtus kartu. Taip, man patinka kiek keistos dainos. Užplaukia, kai klausau tik lietuviškos lyrikos, o būna, kad pro ašaras šypsausi prisimindama dainą, leistą karnavalo diskotekoje. Žinau, aš keista. Moksliukė, kuri vakarais ilgai kimarina internete ir su verkiančia širdim klausosi vis dar nenusibostančių dainų. Esu ta, kur amžinai nusišneka, nors aplink mane dar atsiranda su manimi bendraujančių. Keistai rengiuos ir dar keisčiau šukuojuos (nuo pirmos klasės - vien kuodas). Kiekvienas turim savo pliusus ir trūkumus ir kiekvienas juos vertinam skirtingai. Kiekvienas esam kitoks, savaip keistas ir įdomus. Ar man vienai taip vaidenasi?
Žinot ką? Supratau, kaip aš myliu vakarą. Kai galiu atsijungti nuo viso pasaulio ir pasilikti tryse: aš, jis ir ji. Arba kitaip - aš, maistas ir muzika. Tada galiu pamiršti visas pasaulio negandas, gilyn nustumti savo rūpesčius ir prisijaukinti svajones. Naktį - sapnus. Galiu pasinerti į kitą pasaulį, kur švytinčiame ekrane matau tik kitų bėdas, o savųjų - ne. Galiu kartu su iš išmaniojo sklindančia muzika dainuoti "Mano matrica tu, mano saulė akmuo, mano žodžiai lietus, mano meilė ruduo, mano Dievas žolėj, žiogas ore, stygos danguj, mano stygos dangui, mūza delne". Galiu keisti savo nuotaikas kartu su beoersijungianėjančiomis dainomis, lygiai taip pat, kaip galiu ją išlaikyti pastovią. Galiu savo mintyse daryti ką noriu, ir niekas neišsigąs jas netyčia išgirdęs. Kodėl? Nes kambaryje būsiu viena. Užteks šeimos nariams pasakyti "Labanakt, einu miegoti", ir manęs niekas netrugdys. Gadinsiu akis prie plieskiančios telefono ekrano šviesos, tačiau būsiu laiminga, nes būsiu atradusi ramybę. Taip, ją. Ramybę.
Dievinu tą jausmą, kai klausant dainos galiu įsilieti į jos akordus. Nebūtinai man turi būti žodžiai, kartais jie net trugdo. Bet gitaro ar fortepijono skleidžiami garsai kelia tokią palaimą... Žinau, aš dūra. Viską matau kitaip nei kiti, vietoj rožinės spalvos matau geltoną, vietoj juodos ir baltos man mirguliuoja vienaragiai, dirbantys vaivorykštes. Aha, aš ir juos matau. Žinot ką? Norėčiau dabar vasaros. Stovyklos laukų, miškų ir namelių. Norėčiau užuosti tą kvapą, kuris yra tik Blasiuose. Poilsio, nuotykių ir amžinybės kvapas. Kai rodos, jo įkvėpus apsvaigsti ir viską pamiršti. Jo įkvėpus, pasidaro gera. O ir rodos, jog iškveli ne anglies dioksidą, bet visą liūdesį iš savęs, kuris susikaupė per visus metus. Lai medžiai jį sugeria ir lai atiduoda jie ramybę. Noriu to kvapo. Dar praėjo... vos 3 mėnesiai, nuo paskutinio karto, kai kvėpavau tuo laimės oru. Liko... 8. Velnias. Daug. O neigiamų jausmų manyje daugiau nei turėtų. O gal... taip nėra?
Galėčiau šiandien rašyti ir rašyti. Lietis ir lietis. Turbūt, niekad nesustočiau. Rodos, mano mintys šįvakar begalinės. Neišsenkančios. Ir nepastovios. Jos keičiasi su muzikos tonacija ir ritmu. Arba dar dažniau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą