Kas kaltas: pilnatis ir mokyklinis nuovargis? (Kilometriniai sakiniai, nieko gero)

Dabar tai jau visai susipainiojau. Nebežinau, kaip įvardinti šią dieną: ar kaip "absoliučiai nesėkmingą" ar kaip "būkim optimistais. Diena buvo pakankamai linksma"? Ir ne vien man ji tokia buvo. Daugumai mano aplinkinių.

Sesė pabudo ryte kaip širšė, iškart supratau - gero nelauk. Šiaip ryte nieko ypatingo. Mokykloje jau per pirmą pamoką klasiokė išėjo namo, nes sunegalvo, o mes per antrą matematiką "labai intensyviai dirbome". Mokytoja pikta (bent man taip pasirodė), dalinau savo sąsiuvinį į visas puses ir daug šnekėjom. Su  Toma (matematikos ir lietuvių kalbos bendrasraute) susilažinom, kad Kaune matematikų olimpiadoje tikrai nepateksiu į dešimtuką. Jei netyčia taip įvyktų - nešu jai milką, bet kadangi tai per daug neįmanoma, ji neš man šokoladą. Chach. Paskui transformavomės į bebrus - maždaug pusė klasės bandėm laimę šiame konkurse (likusieji sėdėjo antroj iš eilės matematikoj. Chach.) Valgykloj klasiokė sugebėjo lėkštę su pietumis nunešti iki stalo, bet dėdama ant stalo ją apvertė (tik ji taip sugeba) ir visas turinys gražiai buvo patiektas ne lėkštėje, o tiesiai ant stalo. Paskui buvo fizika. Kažkiek sprendėm, bet daugiau kalbėjom su mokytoju, kuris nusprendė, jog mano klasiokas užaugęs bus bikinio zonos skutėjas. Per anglų pamoką kalbėjom apie įvairius gestus ir juos įvaizdinom (maždaug visi linguoja, siunčia oro bučkius arba dainuoja dainą apie ebolą). Kita pamoka - dailė. Susiriejom su mokytoja, ale "Kodėl jūs jai turite rašyti septynis, jei jai taip gražiau? Kodėl ji čia turi dažyti mėlynai, jei jai gražiau žalia? Ar jūs girdit? Nu mokytoja, kodėl mes turim piešti taip, kaip jums gražu, o ne kaip mums patinka?". Mes kalbam, mokytoja rėkia, o berėkdama aiškina, kad mes rėkiam ant jos. Žodžiu. Audroms nurimus, pradėjus piešti, sugebėjau per daug įsklausiusi į per ausinukus skambančią muziką ir užmiršti, jog mano tušo indelis neužsuktas, ir per smarkiai sukausi. Taigi, likusią pamokos dalį šveičiau grindis. Išpyliau savo tušą, kurio neatrodė taip daug, kai jis buvo buteliuke ir sugadinau du mokytojos rankšluosčius. Chach. Per klasės valandėlę džiaugėmės savo fizikos konkursiniu darbu (paleidau lapelį, kur maždaug "pripiešk ir siųsk". Gavosi kažkoks trikampis išsigimėlis ir nemažai žodžių apačioje). Auklėtoja buvo laiminga, nes padorių žodžių lapelyje buvo mažiau nei keiksmažodžių. Vėliau atėjo seselė ir sekė apgailėtiną pasaką apie antibiotikus ir bakterijas. Ji šį sakinį "antibiotikai gydo tik bakterines ligas" (tik kitaip suformuluotą) pakartojo... pala... 6-7 kartus. Įsikalėm visam gyvenimui.
Po pamokų lėkiau į muzikos mokyklą, kur visiškai nusigrojau ir su akordeono dumplėmis susiplėšiau šaliką (arba pagražinau: šalikas ir daug, oi daug išlindusių siūlgalių). Po dviejų pamokų grojimo nebejaučiau kairės rankos, paspringau sesės nupirktais milteliais (tais kur toks mažas pakelis, viduje balti rūgštūs milteliai ir kaulas kažkoks). Tildžiau seserį stotelėj, kuri užsimerkusi grabinėjo mane ir dainavo "Matau tave pro užmerktas akis, dega širdis...". Ar kažką panašaus. O autobuse džiaugiausi priešais atsisėdusio girtuoklio kvapu.

Tai tiek. Nežinau, kol nepadribau į lovą, galvojau kad mano trečiadieniai tikrai absurdiški. Bet kai išsitesiau savo guolyje ėmiau galvoti, kad gal nebuvo taip baisu?

Taip ir nenusprendžiau, kas kaltas: mėnulio pilnatis, nuovargis, įgytas mokykloje ar trečiadieniai. Turbūt, kad pastarieji.