O, kad oras visada toks būtų. Saulėtas, ne per karštas ir tiesiog to-bu-las! O, kad visad būtų šeštadieniai - turintys lygiom dalim ramybės ir veiklos, keistai beprotiški ir per daug įprasti. O, kad visad ta saulė būtų mano viduje...
Myliu saulę, bet nieko nėra tobulo, turbūt. Su kaitresniais spinduliais ateina ir siabūnas daržas, kurį reikia ravėti, sėti, laistyti arba nurinkinėti. Oficialiai skelbiu daržų sezoną atidarytą, nes šiandien visą pusdienį prasiknaisiojau toje sliekų lindynėje. Fu fe. Pavargau kaip apibėgus du stadiono ratus, tačiau vis tiek po darbų dūmiau į artimiausią pievą.
O ten - šalpusniai! Tram pam pam. Pagaliau vėl dvi mano mėgstamiausios spalvos maišosi tarpysavy. Likusį pusdienį taip ir prasėdėjau toje šalpusnių jūroje, pūsdama burbulus (meh, man vis dar patinka saulėje blizgantys muilo rutuliukai) ir kaišiodama geltonąsias gėlytes* sau į rožinių kroksų skylutes. Ech, geras jausmas nieko neveikti, ypač po veiklos kratinio.
Ir aš vėl nežmoniškai pavargusi. Pervargusi. Dabar ne tik protiškai, bet ir fiziškai. Apibendrinus - esu pervargusi visom prasmėm. Dabar man tereikia... Miego. Daaaug miego, daug saulės ir daug ramybės. Gal kas padovanosit kilogramą ar du?
*Šalpusnių piktžolėmis neprisiverčiu vadinti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą