Šiandien geroms trims valandoms dingau miške. Tikliau - jo pakraštyje, prie Mūšos. Tai buvo geriausios valandos per pastarąsias 5 dienas ir, tiesą pasakius, pačios neypatingiausios. Tiesiog stovėjau, žiūrėjau į upės srūvenimą, vaikščiojau palei Mūšos vagą, klausiausi miško giesmininkų gaidos ir supausi ant pačių banaliausių supynių. Klausiausi, kaip draugė ar sesė kalba. Momentais norėjau, kad jos užtiltų, nes ta triukšminga ir gyva miško tyla buvo per daug graži. Momentais tenorėjau, kad ta jų kalba niekad nesibaigtų, nes visi garsai susiliejo į nepaaiškinamos ramybės kokteilį. Tiesą sakant, pati nežinau, ko norėjau. Turbūt nieko.
Negaliu atsistebėti, kaip kartais nieko nereikia. Trupučio saulės bučinių, keleto širdžiai mielų garsų ir jokio veiksmo. Saldžios rutinos, kuri su saiku lengvai pagardina gyvenimą. Tai buvo viskas, kas padarė mane laiminga tą popietę. O, kad visad to užtektų. O, kad visad tai turėčiau.
Kartais nepastebime, kaip pro akis praleidžiame daugybę nuostabių ir paprastų akimirkų. Nepamatome daugybės momentų, kai gyvenimas mūsų neknisa, o paskui dar skundžiamės, kokie mes nelaimingi. Kartais sesei laimei tereikia nuoširdaus atidumo ir mūsų paprastumo. Ar ne taip?
Apsižvalgyk. Gal ta laimė kaip mažytė pūkuota katytė tupi Tau prie kojos ir telaukia, kol tu ją paimsi į rankas. Aš tą pūkuotą laimę šiandien apglėbiau, o tu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą