Jau tris savaites bandau suspėti su kasdienybės vėju. Noriu jį pagauti tam, kad galėčiau pririšti prie pavadėlio ir vedžioti kaip šuniuką. Viskas būtų daug lengviau, tiesa? Bet kadangi vėjo nepagaunu, o ir pavadėlio, sulailančio beformę gyvastį, neturiu, tai tenka pačiai lėkti iškišus liežuvį. Nebūtų taip sunku, jei lakstydama ant nugaros netempčiau visų mokslų, burelių ir kitos veiklos. Kažkas sakė, kad "Ko išmoksi, ant pečių nenšiosi". Na taip, susigulėję dalykai nebesunkūs, bet išminčius, sugalvojęs šią mintį, turbūt pamiršo, kad kartais yra per sunku nešti visą mantą to, ką dar turėsi išmokti. Kalbant tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vėlgi - kuprinės turinio apmažinti negaliu, tad tempiu ją visą bebėgdama. Tiesa, kartais tai būna iš ties kebloka.
Ryte ir dieną noriu namo, namie noriu miego, atsigulusi į lovą nebenoriu nieko. Juk jei užmigsi, šita tobula nieko neveikimo valandėlė ims ir išnyks, tiesiog persikels į dar vieną ne visai rutinišką dieną. Absurdas kažkoks. Jaučiuosi išsekusi, o kai pamąstau, kaip tą išsekimą galėčiau sumažinti, imu gėdytis pačios minties, kad galiu kažko atsisakyti. Groti noriu, plėsti akiratį noriu, žinių bagažą didinti noriu... va, ir šokti visai norėčiau, tik kažin užteks tam valandų paroje? Kartais pamąstau, kodėl šitaip save varginu ir siekiu maksimumo. Juk galėčiau būti tokia, kaip dauguma - visiška vidutiniokė. Kodėl turiu būti pirma, kodėl turiu veikti daug, kodėl net mokytojai, išgirdę, jog gavau 8, išsižioja? Kažkoks mėšlas. Kartais tikrai pavargstu nuo moksliukės etiketės, o dar labiau - nuo savo įpročių.
Galiu džiaugtis tiek, kad per visą lėkimą depresiją varančioms mintims lieka mažai laiko. Gal ir gerai šitaip lėkti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą