Pirmadienio vakaras - ,,Man koma".
Antradienio naktis - ,,Aš jau kominė".
Trečiadienio vakaras - ,,Man koma".
Kartoju šią beveik kiekvieną dieną gal jau trečius metus. Nepaisant to, man niekada negana veiklos, naujų minčių, naujų išbandymų. Lekiu tol, kol visiškai išsenku. Kartais pamąstau, kad aš - kaip dar šviežias upelis, savo sraunia tėkme tykiai beieškantis naujo tako. Niekada nesiliauju tekėti, todėl dažnai lieku nesuprasta: ,,Tau dar mokslų mažai?", ,,Kam tu išvis lankai tą menuškę?", ,,Ką?? Akordeonas? Tai kad su pianinu jau moki groti!", ,,Kam tau tie būreliai? Namo anksčiau grįžtum, laisvalaikio daugiau turėtum...". Žmonės nesupranta manęs, o aš nesuprantu jų nesupratimo. Ar mėgstama veikla (pavyzdžiui muzikavimas) - ne laisvalaikis? Ar į šokių būrelius mes einame ne tam, kad atsipalaiduoti ir pailsinti galvą? Ar sporto būreliai - privalomi, ar tai nėra mūsų laisvas laikas, kurį mes praleidžiame turiningai? Tiesą pasakius, aš, asmeniškai, televizoriaus žiūrėjimo net nedrįstu vadinti laisvu laiku. Tai verčiau bevertis tarpas tarp gyvenimo.
Taip gera vakare grįžti vėlai, galbūt net ilgai daryti namų darbus (aišku, mėgiamų pamokų, kai viskas pavyksta be trugdžių), o jau naktį atsigulus į lovą galbūt tas kelias minutes iki užmigimo klausytis per daug pozityvios dainos ir šypsotis. Būti laimingai, nes, po velnių, šiandien tiek daug padariau, pamačiau ir patyriau! Kaip gera žinoti, kad diena nepraėjo veltui, kad ir kaip buvo sunku tas kelias nelemtas akimirkas.
Ir vis dėlto gyvenimas yra nuostabus. Taip, jis pilnas mėšlingų nesusipratimų. Bet juk visas mėšlas - trąša, tik duodanti geresnių vaisių gyvenime, kurie nuo saldumo gali tave net apsvaiginti. Tereikia tuos vaisius užauginti ir paragauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą