Jei kas paklaustų, ar aš pavargau, drąsiai atrėžčiau: "Taip!".
Jei kas paklaustų, ar sutikčiau grįžti į vasarą, suabejočiau ir tarčiau: "Žiūrint į kurias vasaros dienas...".
O jei koks nors praeivis mane sustabdytų ir paklaustų, ar sutikčiau dabar pasiimti mėnesį atostogų, truputį pasvarsčiusi nuspręsčiau: "Ne.".
Taip, galbūt vis dar keista iš visiškai tykios vasaros grįžti į mokyklinį šurmulį. Turbūt dabar jaučiuosi pavargusi ne nuo mokslų ar nemažų kiekių namų darbų, o nuo viso triukšmo. Nuo amžino lėkimo, judėjimo. Galbūt todėl šiandien norėjau pabūti viena, užsidaryti savo bekraščiame pasaulyje ir pamiršti visą realybę. Sugebėjau tai padaryti tikrai ne ramioje vietoje, o, kaip visada, ausinių pagalba. Pabūvau ir vėl gerai, vėl galiu bėgti.
Ir tai viskas, ką šią akimirką galiu parašyti. Galbūt mano jausmai per dažnai keičiasi, kad spėtų išsiplėsti į daugiau nei dvi pastraipas. O per amžiną lėkimą... nėra kada leisti jausmams plėstis. Į naudą? Man - taip. Mano hobiams - ne.
Dėl to kenčia rašymas, muzika, skaitymas. Kenčia tai, ką myliu. Tai visgi, gal minčių ir jausmų užstūmimas tolyn nėra geras poelgis?
Gerai, nebešneku. Aš tikrai pasimetus gyvenime.
P.S. Ačiū visiems, kas paspaudė (jei tik tokių buvo) "patinka" ant nuotraukos, kuria dalinausi pastarajame įraše. Jūsų dėka pasiekėme tai, ko norėjome! Ačiūū!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą