Tiesą sakant, šias mintis, eilėraštį ar tiesiog pabirusius žodžius (čia jau kaip kam pasirodys) pradėjau rašyti beveik prieš tris mėnesius. Tada kvėpavau neapsakomos baimės oru - baimės to, ką uždirbau. Tačiau oras nebūtų oras, jei susidėtų tik iš vieno elemento. Tarp baimės buvo įsimaišiusi neapsakoma laimė - dar nepatirta, tikra ir nesuvaidinta. Nors prieš tris mėnesius mano galvoje siautėjo visiška sumaištis (tą galima pastebėti kiek nesirišančiuose (o gal kaip tik - labai artimuose) stulpeliuose), šiandien papildžiau šias eilutes ramybe. Ir jau būtuoju laiku. Dažniausiai. Tiesa, žadėjau šitų minčių neviešinti - per daug keistos jos man atrodė. Ir tebeatrodo, jei nuoširdžiai kalbant. Bet tuo pačiu nenoriu, kad tie stulpeliai, atspindintys kažkada buvusį tokį keistą mano vidinį pasaulį, pūtų tarp juodraščių ir nebaigtų minčių. Nors ar gali mintys kada nors būti visiškai baigtos?
Niekada nesustoti katkartėm verta -
Tik judėti pirmyn tarsi finišą kertant.
Nesuklupt, nepasiduot, net jei kas ir norėtų
Ištirpdyt mūsų laimę ar tik jos siluetą.
Kiek kalvų, kiek garsų, nuostabiųjų vaizdų,
Nesibaigiančių, rodos, abipus kelių.
Taip toli, taip arti tos svajonės pakrantė
Nepasiekiama kartais, net jei debesis išvartėm.
Bet pasaulio platybės tik užgniaužia mums kvapą,
Nepalieka silpnų ant gyvenimo tako.
Kas kovojo - laimėjo, saulės mirtį regėjo,
Pasiklyst keistoj laimėj galimybę turėjo.
Tarsi sapnas ar naktis, gal būties slėpinys
Rodės mums ten, kažkur, kur netyla dangus.
Patylėt, sukuždėt slaptą norą kažkam
Galėjom ir niekam, jei neradome kam.
Neliūdėt, išsiliet ties mėnulio delčia
Nedrįsta ne vienas, apsigaubęs nakčia.
O gal verta, jei, kartais, dangus tik supras
Laimės naktį patyrus šiltos jūros bangas.
Rugile, šauniai.
AtsakytiPanaikintiAčiū, Aušrine!
Panaikinti