Skvarbus žvilgnis žiūrėjo tiesiai į mane. Nenutrūkstamai. Ilgai. Nežinau, galbūt tai buvo savotiškos hipnozės būsena, bet tos dvi gilios akys buvo įsmeigtos į mane. Žiūrėjau ir aš. Bet neištverdavau. Buvau per silpna.
Miklūs pirštai lakstė klavietūra aukštyn ir žemyn. Nepailstamai. Tobulai. Kartais galėjau pamanyti, kad jie juda greičiau už šviesą. Visada mėgau žiūrėti į grojančius žmones. Bet tąkart... Tai buvo kažkas magiško. Bandžiau skambinti ir aš. Tik pirštai nebuvo tokie miklūs. Ir klavišai taip lengvai nepasidavė mano įtakai.
O garsai! Tie nuostabūs garsai, susirišantys į nenutrūkstamą muziką. Traukiau juos į plaučius, kol, rodos, galėjau sprogti. Jie liejosi, liejosi... neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Maniškė muzika pasibaigdavo net neprasidėjusi, neskambėjo taip, kaip ten. Kaip iš tų pirštų.
Ir kodėl aš taip myliu muziką. Kodėl dievinu tuos, kurie ją skleidžia (neturiu omeny marozų, leidžiančių rusišką popsą per pigią kolonėlę). Vis dar nesuprantu, kodėl žaviuosi tokiais... Keistuoliais. Keistuolėmis. Kodėl jie geresni. Šiltesni ir labiau... mano. Kodėl muzika keičia žmones. Ir kaip muzika, tokia menka, valdo pasaulį?
Ir taip, aš vėl įsimylėjau. Muziką.
-
Internetas pilnas tekstų, keikiančių "tobulas" išverstapapes merginas. Bet niekur neteko matyti tekstų, keikiančių... Išverstabybi... -
Drybsojau sau lovoje, mąsčiau apie gyvenimo prasmę (o jei rimtai - apie šaldytuvo turinį, ar verta eiti iki jo) ir prisiminiau vieną dalyką.... -
Šiandien visi keistai tylūs. Jei dažniausiai bendraklasiai klykauja į visas puses, tai šiandien tik užsiima kas kuo. Štai vieni daro asmenuk...
O aš pamilau šį tekstuką! Nuostabu ❤
AtsakytiPanaikintiAčiūū, Elena! 💓
Panaikinti