Šiąnakt myliu. Cinamoną.

Po saują, po saują, kur tik tamsu,

Kur baimė, kur balos, kur kvepia lietum.

Kur šalta, negera, ar liūdna labai

Šiek tiek cinamono, kad būtų gerai.

(Žodžiai - Gintarės Bauerytės)

   Cinamonas. Tai buvo (ir yra) mano cinamonas. Kaip narkotikas, kurio beprotiškai siekiu bet kokia kaina. Tas nenumaldomas troškimas sugrįžti. Vėl išvysti mylimiausių žmonių numindytus takus, vėl išgirsti skambiausius balsus, niekada nepranešančius nieko blogo. Nematyti juodo. Tik daug kitų spalvų, nesibaigiančių, neturinčių ribų. Girdėti garsus, skambiausias natas ir kartais nesuprantamus žodžius. Tai - laimė. Arba tik cinamonas.

   Cinamonas. Tas svaigus cinamono kvapas. Nereiškiantis nieko, o gal kartais - viską. Nežinau, kas mane privedė iki tokios beprotybės ir atsidavimo. Meilė? Kam tada? Pasauliui? Turbūt. Nes viską galima įsimylėti iš naujo. Net ir pačią meilę. Net cinamoną.

   Ašaros? Iš kur? Cinamonas? Turbūt. Jis toks galingas - sugeba net pravirkdyti. Bet saldžiai. Skaniai. Su šypsena. Nes ilgėtis gero - gera. O ilgėtis cinamono - nuostabu. Ilgesys, ilgesys, ilgesys. Mano amžinas draugas. Gal būtų paprasčiau, jei neįsimylėčiau pasaulio kasdien iš naujo?

   Gal būtų paprasčiau, jei nemylėčiau vienetinių juokų.

   Vienetinių balsų.

   Vienetinių žodžių, jų prasmių.

   Gal būtų žymiai lengviau, jei nemylėčiau savo veiklos.

   Jei nemylėčiau jūros.

   Jei nemylėčiau cinamono.

   Bet ar tada būtų kokia nors prasmė? Jei cinamonas - vienintelis gėris gyvenime, jei jis - visa mano.prasmė ir esybė?

   Cinamonas. Cinamonas - mano narkotikas.