Konferecija (arba vaistai nuo nemigos)

Ta prasme, sėdžiu konferencijoj. Čia taaaaaip nuobodu, taaaaip nuobodu...

Vienas dėstytojas jau daugiau nei 45 minutes kalba, jau viršija savo laiko limitą ir nesiruošia sustoti. Jis gal jau 97 kartus sakė "cituoju" ir vis didiną šį skaičių.

Mes pristatom priešpaskutiniai. Apie trečią valandą. Dabar pusė dviejų, o man jau skauda užpakalį nuo sėdėjimo ir akis skauda nuo priverstinio išplėtimo.

Kaip klasiokė sakė, cituoju: "O aš galvojau, kad per istoriją nuobodu".

P.S. Pas mus vis dar sninga. O pas Tave?



*PILDAU*
Ta konferencija buvo visiškas išbandymas mano kantrybei. Absoliuti nesąmonė. Net mokytojai aštuntą kartą skaitė programą, kuri pasirodė daug įdomesnė už skaitomus pranešimus.
Viskas truko valandą ilgiau jei reikėjo, gerai, kad pasakiau mokytojai, jog į autobusą galiu nespėti - atkėlė mūsų pristatymą, tai gavom ištrūkti anksčiau (nors šiaip būtumėm paskutiniai pristatę). Jaučiuos tiesiog pavargusi, bet ne fiziškai (4 valandos nuobodulio prilygo valandai pietų miego), tačiau protas visiškai išsekęs. Neturiu jėgų net galvoti, ką kalbėti. Nusimato filmų naktis, nes kankins nemiga. Reikėjo įsirašyti to diedulės balsą...
Jei kada sakysiu, kad man nuobodu, priminkit 2014 m. lapkričio 21. Užsičiaupsiu tuoj pat.

3 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...