Savikritika: kaip aš su ja kovoju

Savikritiškumas - tai reikalingas dalykas tam, kad galėtum keistis, tobulėti ir galų gale - kažko siekti. Bet kas per daug, tas nesveika. Kaip sena patarlė sako: "Jei patiksi sau, patiksi ir kitiems". Banalu, bet teisinga.
Pati esu nesveikai savikritiška. Jau ne vienerius metus su tuo kovoju ir, galiu pasidžiaugti - gan sėkmingai! Po trupinėlį naikinu šią savo milžinišką ydą ir vis labiau pasitikiu savimi. To džiaugsmo proga noriu pasidalinti, kokiais būdais aš trinu šią savybę iš savęs.

Žaidimas "Nesakyk apie save nieko blogo". Turbūt pats veiksmingiausias dalykas. Susitark su keliom draugėm, o dar geriau - su visa klase, jog negalima apie save ar savo darbus (piešinį, rašinį) sakyti nieko blogo. Negalima vartoti sarkazmo ("aha, tikrai gražu") ir kitokiais būdais save pašiepinėti. Jei kokia draugė išgirs tave sakant kažką prasto apie save - pirksi visiems girdėjusiems žaidėjams po čiulpinuką ar kitą sutartą skanumyną.
Patirtis: Pati pasiūliau, pati save įsivariau į bankrotą. Panašiai visiškai nevalgiau saldumynų tą laikotarpį, kol žaidėm, nes viską išleisdavau prakeiktiems čiulpinukams. Bet po velnių - kokį mėnesį apie save nesakiau nieko blogo! (Arba tik labai labai nedaug).

Žiūrėk į save kuo ilgiau. Ne, nepatariu spoksoti į veidrodį - išnaudosi per daug laiko, be to, atrodysi idiotiškai jei visą laiką priešais save tampysies vedrodėlį. Paprasčiausiai nusifotografuok (net jei nekenti to daryti) ir nustatyk kokią gražesnę savo nuotrauką kaip telefono ekrano foną (jei dažniau naudojiesi kompiuteriu - tada užsidėk tą nuotrauką ant darbalaukio). Tačiau patariu šitai vykdyti jau kiek apmažinus savo savikritiką, nes priešingu atveju pastebėsi tik savo minusus, o ne pliusus.
Patirtis: Tai dariau dukart. Pirmą kartą nieko gero nepastebėjau, tik dar labiau susigadindavau nuotaiką. Dabar, praėjus kiek laiko, kartoju šitą dalyką ir pradėjau suvogti, jog nesu tokia baisi, kokia įsivaizduoju esanti.

Kišk savo riestą nosytę visur: dalyvauk, domėkis ir patirk. Skamba keistai, bet jei sėdėsi visą gyvenimą prie vieno ar kito ekrano, kompleksų tikrai neįveiksi. Kuo įvairesne veikla užsiimsi, tuo daugiau savo talentų ir šiaip teigiamų dalykų atrasi.
Patirtis: Pati visada buvau smalsi būtybė, manęs visad visur buvo pilna. Nežinau, gal tik man tai padeda, nes man patinka būti įvykių sukūryje... Tada užsimirštu ir mažiausiai galvoju apie savo trūkumus. Pabandyk, gal ir tau taip pat?

Fotografuokis, o paskui reikalauk nuotraukų. Dar vienas, bent jau man tikrai padedantis dalykas. Pamatei, kad klasėje kažkas vis daro selfius - lįsk kartu į kadrą. Žinau, ir man tai atrodo gan fyfiška, tačiau pamačiusi nuotraukas pamatysi, kad kitų veidai lygiai tokie patys juokingi, kreivi ir ištįsę.
Patirtis: Visada bėgdavau nuo kamerų, dabar pati pradėjau prie jų lįsti. Kas, kad atrodai kaip prisigėrusi beždžionė ir dar padramblinta - pasižiūrėk: kiti atrodo dar baisiau! (Absurdiškas palyginimas, bet nesvarbu).

Klausyk aplinkinių. Ne, ne savo priešų, kurie kartoja jog esi riebi karvė, nors tesveri keturiasdešimt penkis kilogramus. Klausyk  draugų, šeimos ir malonių pažįstamų - jie tikrai pasako, kai savikritiškumu peržengi ribas. Arba tiesiog paprašyk, kad įspėtų tave, kai save per daug kritikuoji.
Patirtis: Draugai visada sako: "Nu, Rugi!" Tai priverčia suklusti ir susimąstyti: galbūt rimtai perdedu?

Kolkas tiek, tačiau galbūt šis sąrašas kažkada pailgės. Įrašas galbūt nebuvo pats įtikinamiausias, jis verčiau buvo tik lyg dar vienas punktas man, priverčiantis pagalvoti, jog aš tikrai kartais perdedu. Gerai nepamenu, turbūt kažkada jau rašiau šia tema, tačiau kaip minėjau, įrašas kurtas tik lyg dar vienas signalas sau pačiai...

Jei kas turit dar kokių būdų kovoti su savikritika, mestelkit komentaruose, būsiu dėkinga!


Ir labai, labai labai noriu padėkoti draugams, kurie man visada primena, jog manyje ne vien mėšlo krūva, tai: Aistė (visada paguos, patars, sukiš tave į kampą su savo argumentais taip, kad nė negaliu drįsti su ja pasiginčyti), Gustė (visad kartojanti "nu Rugi", ir vis man prikaišiojanti, kokia aš savikritška (tačiau pati iš to pačio luomo)), Monika, Egita, kitos klasiokės (niekad negailiančios komplimentų, kartais perdėtų, tačiau visad primenančių, jog manyje galima surasti dar kažko gero. Be to, ačiū joms visoms, nes kartu žaidė tą "Nesakyk apie save nieko blogo" žaidimą). Ačiū joms labai, nes taip gera žinoti, jog man kažkas padeda (kad ir netiesiogiai) įveikti savo ydą!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...