Vėl burbu

- Na vaikai, iš kokios pamokos jus paleido? - klausia direktorė, mat mes į valgyklą atėjom likus trims minutėms iki pertraukos. Nors stovim pačiam kilometrinės eilės gale.
Visi nunarinę galvas tyli.
- Tai aš klausiu, iš kokios pamokos?
Tyla. Visi baigia pasislėpti savo ir taip išaugtiniose uniforminiuose megztiniuose.
- Tai iš kokios? - jau piktai rikteli direktorė, kurios toniniai lašiniai ir kilometriniai nagai visai nesiderina.
- Iš įdomios, - neapsikentusi burbteliu bandydama išspausti šypseną.
Įsikiša rusų mokytoja:
- Rugile, tai sakyk, iš kokios pamokos jus paleido anksčiau?
- Sakau, kad iš labai įdomios.
- Rugile, sakyk, iš kokios! - vos nerėkia ant manęs ta mokytoja.
Tyliu. Abi (direktorė ir rusų mokytoja) į mane žiūri, aš spoksau į valgį nešančius mokinius tarp jų.
- Nu Rugile, jei jau klausia, tai atsakyk! - jau kone siunta ta mūsų visų mylima mokytoja.
- Informatikos, - burbteliu panosėj.
- Ak informatikos, - patenkinta vypteli ta baisi ragana, kuri dar drįsta vadintis direktore.

Taip norėjau gerai atsikrenkšėti ir spjauti tai padlai į veidą. Taip norėjau, kad negaliu, tačiau neišdrįsau. Eilinį kartą. Eilinį kartą burbtelėjau nevietoj, eilinį kartą prie manęs kažkas prikibo, eilinį kartą neišdrįsau padaryti ar pasakyti to, ko norėjau.

Ta mūsų direktorė jau vimdo. Nuvertė senąjį mokyklos vadovą, kuris tikrai visiems patiko, ir užėmė jo vietą. Jai visai nerūpi, kad mes nespėjame pavalgyti ir taip atsėdėję keturias pamokas, jai nerūpi, kad mes nesutinkam su karnavalo idėjomis, jai nerūpi, kad mes išvis į ją kreipiamės. Lašiniai lipa jai jau per gerklę (ir ne, tai nereiškia, kad nusibodo. Paprasčiausiai lašiniai pas ją visur), ryškiai raudoni ir smailūs nagai vos ne mano piršto ilgio, veidas prišpakliuotas visom priemonėm, kokiom tik įmanoma. Ir taip, su savo ignoravimu ir perdaugintu tinku ji rodo mums pavyzdį. Taip, visiems aštuoniems šimtams su trupučiu.

Šitiek daug ką keisčiau mūsų mokykloje ir apskritai savo gyvenime, jei būtų mano valia.

Deja, ne taip paprasta, kai atrodo.

Kartais reikia įdėti daugiau pastangų, nei norėtumėm. O kartais paprasčiausiai neįmanoma kažko pakeisti.


*PILDAU*
Muzika vėl gelbsti. Kai jautiesi visiškai absurdiškai, ji visada padeda. Na, beveik visada. To pykčio, persimaišiusio su nerimu, visai neliko. Ir gerai. Taip.ir turi būti.

2 komentarai:

  1. Deimante B.2014-11-28 17:41

    Visiskai sutinku!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kur tu nesutiksi, kai prakalbam apie į Katunskytę panašų asmenį (tiesa, tik išoriškai...)

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...