Pagaliau sumaištis, sujungusi dangų su žeme, liovėsi. Neliko to skaudaus šiaurės vėjo, kaip neliko ir mano pykčio. Visos tos skaudžios ir įkyrios snaigės liovėsi draskiusios man akis, o kartu su jų pasiutimu išnyko ir mano, rodos, nepailstanti energija. Viskas, kas liko - tai kelios su būriu nespėjusios snaigės, nuovargis ir ramuma.
Stebėjau kaip baltosios gražuolės sukasi ir sukasi ratu, lyg šoktų pagal Vienos valso melodiją. Tos snaigės paklydėlės mane užbūrė. Jų neapsakomai lengvas šokis įsuko mane kartu, net jei visai nemoku šokti. Rodos, to lengvojo sūkurio niekas nesustabdys, net mano šilti rūbai, paprastai žudantys snaiges. Šįkart net jie nepaskelbs mano baltosioms draugėms mirties nuosprendžio.
Viskas atrodė keistai magiška ir amžina. Tą akimirką būčiau galėjusi teigti, jog tai niekad nesibaigs. Šaltos snaigės atnešė į mano širdį šiltą ramybę, o juk ramybė visada ištęsia laiką, kad ir vizualiai.
Tačiau aš pasiekiau namų duris ir pasitraukiau iš nepaprasto šokių vakaro. Viskas, kas iš jo liko - tik nuovargis, smulkios duobutės skruostuose ir amžina ramybė, tyliai, bet karštai rusenanti mano organizmo gilumoje.
Stebėjau kaip baltosios gražuolės sukasi ir sukasi ratu, lyg šoktų pagal Vienos valso melodiją. Tos snaigės paklydėlės mane užbūrė. Jų neapsakomai lengvas šokis įsuko mane kartu, net jei visai nemoku šokti. Rodos, to lengvojo sūkurio niekas nesustabdys, net mano šilti rūbai, paprastai žudantys snaiges. Šįkart net jie nepaskelbs mano baltosioms draugėms mirties nuosprendžio.
Viskas atrodė keistai magiška ir amžina. Tą akimirką būčiau galėjusi teigti, jog tai niekad nesibaigs. Šaltos snaigės atnešė į mano širdį šiltą ramybę, o juk ramybė visada ištęsia laiką, kad ir vizualiai.
Tačiau aš pasiekiau namų duris ir pasitraukiau iš nepaprasto šokių vakaro. Viskas, kas iš jo liko - tik nuovargis, smulkios duobutės skruostuose ir amžina ramybė, tyliai, bet karštai rusenanti mano organizmo gilumoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą