Kopija

Beveik visi sako, kad esu tėčio kopija. Visi - tai senesni mokytojai, giminės, šiaip aplinkiniai, pažinoję tėtį ir pažįstantys mane. Keista, kaip galima būti į kažką identiškai panašiu, jei su tuo žmogum buvai, palyginus, tiek trumpai. Keista, kad identiškumas pasirodo ne išvaizdoje, o viduje. Asmenybėje.

Viskas, ką pasak aplinkinių, paveldėjau iš tėčio:

◆ Meilė muzikai. Tai turbūt didžiausias dalykas, kurį gavau iš tėčio. Jis galėjo ilgai ilgai skambinti fortepijonu ar groti akordeonu. Galiu ir aš, nes tai namų darbai, kurie man patinka. Kažkada močiutei pasakiau: "Einu groti, noriu pailsėti kiek, nervus nuraminti". Močiutė pradėjo ašaroti - sakė, kažkada tėtis lygiai taip pat buvo sakęs. Sako, kad žodis žodin. O aš net nežinojau...

◆ Gera klausa. Ne, iš esmės esu priekurtė. Klausa pasireiškia muzikoje. Girdžiu kiekvieną klaidingą skambtelėjimą. Esu iš tų, kurie girdi, ką blogai groja, bet nesugeba padaryti taip, kaip reikia. Nors ta klausa tai nėra vien garsų girdėjimas - tai verčiau gebėjimas įsiklausyti į garsus. Klausą turėjo tėtis, turiu ir aš.

◆ Daug pažįstamų, vadinamų draugais. Na, tikrai yra daug bendraamžių, turinčių daug daugiau adresatų už mane. Tačiau pas mane irgi nemažai. Tėtis turėjo galybę draugų, visiems padėdavo ir sulaukdavo atgarsių kaip "koks geras ir šiltas žmogus". Tačiau suklupus jam, niekas nepadėjo... Nei vienas iš galybės draugų rato. Bijau, kad tas pats scenarijus ir man kartojasi.

◆ Vunderkindo vardas. Nežinau, pati savęs tokia nevadinčiau, tačiau kiti taip atsiliepia apie mane. Tėčiui irgi taip buvo. Jam sekėsi viskas po truputį, galėjo groti, šokti, nesimokęs gauti gerus pažymius, pritraukti daug žmonių ir taip toliau. Panašiai ir man (tik gal skiriasi dalykai, įtraukti į "man pakankamai sekasi" sąrašą)

◆ Gera girdimoji atmintis. Tėtis galėjo beveik nesimokęs gauti gerus pažymius, jam nereikėjo kartotis atsiskaitymams. Viskas dėl to, jog jis turėjo girdimąją atmintį, t. y. prisimena tai, ką išgirdo. Man irgi taip. Skaitymas iš vadovėlių man menkai padeda, geriausiai įsimenu tai, ką mokytojai aiškino pamokos metu. O ir kontroliniams taip pat nereikia labai ilgai mokytis...

◆ Melo ir pykčių nekentimas. Aš negaliu pakęsti šių dalykų, tėtis taip pat negalėjo. Viskas paprasta.

◆ Aktyvumas. Aš negaliu sėdėti vienoje vietoje, turiu veikti, pamatyti ir atrasti. Mano tėtis buvo lygiai toks pat: plaukė ten, kur vėjas pūtė, ieškojo naujo ir neatrasto.

◆ Artimųjų gynimas. Esu iš tų, kurie verčiau leis save stumdyti, nei savo artimus. Aš galiu užtoti savo šeimą ir draugus, rizikuodama savo sveikatos būkle (kartais jaunimas neprognozuojamas...). Tačiau jei kas įžeidžia mane, dažniausiai nieko nesakau. Perkenčiu, pamirštu ir atleidžiu. Toks pat buvo ir tėtis - jis žūtbūt kovojo už mylimus žmones, bet pamiršo save.

◆ Žioplumas ir jautrumas. Taip, būtent. Kartais nežinojimas kaip atsikirsti, nemokėjimas gintis, daug ko ėmimas į širdį.
Na pavyzdžiui, močiutė sakė, kad tėtis, būdamas mažas, kartą iš kiemo parėjo namo apsiverkęs. Skundėsi, kad kažkoks vaikis iš jo juokęsis. Senelis sakė: "Duok iš kuloko į snukį ir užsikiš". Kitą dieną tėtis vėl pareina apsiverkęs. Pasirodo, paklausęs senelio ir kumščiu trenkęs taip vaikiui į nosį. O iš tos nosies kraujas pradėjo bėgti... Tai vėl tėtis išsigando ir vėl verkė.
Na, čia tik pavyzdys. Man, aišku, taip nebuvo, bet esmė yra ta, kad kartais ir aš būnu absoliučiai žiopla ir kartais per daug jautri.

◆ Kantrumas. Tėčiui galėjo labai skaudėti, tačiau jis kęsdavo sukandęs dantis ir viskas. Aš ir iš tų. Pakeliu tiek fizinį, tiek psihologinį skausmą (išskyrus tada, kai LABAI skauda).

◆ M raidė kaktoje. Tai - vienintelis išvaizdos bruožas, kurį paveldėjau iš tėčio. Plaukai taip dygsta, kad kaktoje matosi M raidė, jei sukeli plaukus į viršų arba, tėčio atveju, jie yra trumpi. Ir tai viskas, ką turi mano ir tėčio išvaizda.

Tiek teprisimenu. Nemanau, kad čia kažkam įdomu, net man nelabai. Tačiau noriu tai išsaugoti, kol pamenu močiutės pasakojimus. Kodėl čia? Nes prisiminiau auklėtojos žodžius: "Internetas - tai toks dalykas, kuriame kažką įkėlus išlieka dar labai ilgai. Gali atrodyti, jog ištrini kokį failą, tačiau jis pasidaro nematomas tik vartotojams. Kompiuterių servuose tai neišnyksta ir reikalui esant galima visada atkasti". Kažkaip panašiai sakė, man atrodo.

Atrodo, su tėčiu tegavau pabūti vos aštuonis metus, jis man nieko tokio neaiškino nei apie muziką, nei dar ką - per maža buvau. Pasirodo, kokie galingi genai. Net patys nežinodami galim įkūnitį močiutę, prosenelį ar kitą giminaitį. Baisoka, ar ne?