Mano muzikos kelias

Daugelis klausia, kokio velnio aš dar lankau muzikos mokyklą. Jau ir taip ,,gražiai'' groju, kam dar lankyti ir dar kitu instrumentu. Susimąsčiau - rimtai, kodėl? Bet supratau, kad aš kitokio gyvenimo, gyvenimo be muzikos, net nesu mačiusi. Tikiuosi, kad ir nematysiu.

Mano tėtis - muzikantas. Grodavo vestuvėse, giminių susirinkimuose ir kitokiuose baliuose. Nuo šešeriu lankė akordeoną, turėjo labai gerą klausą, turėjo ir meilę muzikai. Nuo pat gimimo girdėdavau jį grojantį ar dainuojantį. Per šventes susirinkus giminėms jis pritardavo pianinu, o man liepdavo dainuoti. Vaikišku balseliu plėšdavau ,,Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio''. Visi plodavo, o po dainavimo dingdavau į kitą kambarį - gėda būdavo.
Nuo penkerių lankiau vaikų dainavimo studiją, kurioje per savaitę praleisdavau 6 valandas + pusvalandžio kelionė pirmyn ir pusvalandžio atgal tris kartus per savaitę. Pamenu, kaip tada pykdavau ant senelių, kad jie vežioja mane ten - vaikai lauke žaidžia, o aš turiu važiuoti į miestą, kad šokčiau ir dainuočiau... O dar mėgstamiausią filmuką praleisdavau.
Kai buvau šešerių, močiutė mane įgrūdo į YAMAHA (ar kaip ten ji) muzikos mokyklėlę. Prisidėjo dar pora papildomų valandų per savaitę - grįždavau jau leidžiantis saulei, nes muzikos pamokos vykdavo vakarais. Be to, močiutė liepdavo groti tuos dviejų eilučių kūrinius ir namie, nors man jie atrodė tokie lengvi, kad visa muzikos mokykla atrodė tik laiko gaišinimas... Tačiau turėjau tai, ko neturėjo bendraamžiai - sceną. Daugybė koncertų su ,,Svirpliukais'' (vaikų šokių/dainavimo studija), keletas su pianinu jamachos dėka. Bet, oi, kaip pykau ant senelių, kad negaliu tiesiog dienų dienas žaisti lauke...
Pradėjus lankyti pirmą klasę, senelis užsiminė apie ,,rimtą'' meno mokyklą. Užsimaniau į dailės skyrių - piešimas tada atrodė įdomesnė veikla nei muzikavimas. Tačiau buvau per maža, į dailę priimdavo tik nuo aštuonerių metų, tad stebuklingai atsidūriau muzikos skyriuje, pianino klasėje. Tada ir prasidėjo. Nesibaigiantys festivaliai, konkursai. Pamenu, važinėdavau papildomai, kad tik pasiruošti konkursui. Namie valandų valandas grodavau ir verkdavau, jei koks nelemtas foršlagas ar akordas neskambėdavo taip, kaip turėtų skambėti. Pusvalandžiais grodavau vieną ir tą patį taktą, kad tik jis pavyktų ir nebūtų akorduose jokių kliurkt. Verkdavau, jau prašydavau močiutės, kad leistų nebelankyti muzikos mokyklos, mat vaikai žaisdavo, o aš bambindavau nelemtą pianiną. Pavydėdavau bendraamžiams lengvo gyvenimo. Aišku, močiutė neleisdavo mesti pianino, sakydavo, kad vėliau džiaugsiuos. Vėl grodavau, vėl verkdavau, kad nelemtieji pirštai negali labai švelniai ar labai stipriai paspausti klavišų. Automatiškai grodavau nelentus kūrinius gal milijoninį kartą, nežiūrėdavau į klaviatūrą, o žiūrėdavau pro langą. Tas vaizdas taip traukdavo laukan, bet žinojau - nemokėsiu švariai ir gražiai sugroti, nevažiuosiu į koncertą. Su ta mintim toliau grodavau...
Augau. Pradėjau lankyti miesto mokyklą, mažiau laiko būdavau namuose. Mažiau ir grodavau. Pianinas pradėjo lyg ir nusibosti, nusibodo šlifuoti kiekvieną garsą it deimantą. Grodavau tiek, kad mokėčiau tekstą, kad skambėtų lengvai banguojanti melodija. Taip man ir dabar labiausiai patinka - kiek chaltūriškai, bet visiškai atsipalaidavus ir tik sau. Ta muzika pasiekdavo gilią gilią širdies kertelę ir ten nutūpdavo. O kai jau nutupė, tai jau visam gyvenimui.
Beveik prieš metus baigiau muzikos mokyklą. Kaip močiutė ir sakė - be galo džiaugiaus. Dabar galiu pasiimti bet kokias (na, gerai, ne visai bet kokias) natas ir keletą kartų perskaičius pakankamai lengvai skambinti. Dabar ta muzika yra mano - aš prisijaukinau muziką, arba ji prisijaukino mane.
Na, o šį rudenį pradėjau lankyti akordeoną. Turėjau savų dingsčių, turėjau ir smalsumo. Grojant šiuo instrumentu ne tik kairės rankos bicepsą auginu, bet ir jaučiuosi arčiau to, ką labai myliu. To, ko niekad nematysiu, bet visad nešiosiuos savy.

Nebuvo nė metų be muzikos. O ar gali būti kitaip? Priežastis, dėl kurios pykdavau, tapo priežastimi, dėl kurios džiaugiuosi. O, pasirodo, močiutė išties visada teisi.

5 komentarai:

  1. Slapčia žaviuosi tavimi ir tavo įrašais :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš paslapčia džiaugiuosi, kad kažkam patinka manosios blevyzgos! :)

      Panaikinti
  2. Muzika tikrai yra nuostabus dalykas. Pritariu tau visu šimtu procentų. Spaudžiu reakciją! :-)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pasirodo muzikos pamokos buvo neveltui ir dabar teikia džiaugsmą.. :)

    AtsakytiPanaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...