Prieš pusvalandį šniukrščiojau nosimi ir intensyviai galvojau. Vėl. Galvojau, kas bus toliau. Gavojau, ką daryti. Važiuoti? Nevažiuoti? O gal važiuoti? O gal neapsimoka? Buvau draskoma abejonių, baimių ir keistos vilties dėl daugelio dalykų. Buvau visiškai išsekusi, mano jėgų kiekis jau kelinta diena (o gal savaitė?) buvo ties kritine išsekimo riba. Kitaip tariant, buvau nebe Rugis. Egzistavau Rūgpienio pavidalu, nes Rugile aš niekad nebūnu.
Tačiau... Keli nelemti žodžiai, keli ramaus balso tonai ir bam - aš vėl čia. Aš, ta pati iš Rugių giminės. Ta pati su keistom, bet jau ne plėšančiom mintim. Ta pati su savo keistenybėm ir ne ką mažiau keistu požiūriu į gyvenimą. Rugis, su nuliu jėgų, bet tona optimizmo, grįžo. Viskas gali būti gerai. Viskas bus gerai, anksčiau ar vėliau.
Jei prieš pusvalandį gavojau, iš kur aš semdavausi energijos, tai dabar žinau. Iš vilties, kuri negali užgesti. Iš saulės, kurią pastebėjau paskutinę minutę. Iš žinojimo, kad manęs kažkas laukia ir kad aš turiu ko laukti. Nes be to mes esam niekas. Nėra tikslo, nėra gyvenimo.
Nėra tikslo, nėra gyvenimo. Dabar yra net ne tikslas, o tikslai.
Pirmos eilutės taip puikiai atspindi mane visai ką tik apėmusią būseną, kad net nusijuokiau :D Ech, tas žmogiškas ryšys.
AtsakytiPanaikintiBe tikslo gyvenimo tikrai nėra. Tiesa, kurią puikiai supratau praėjusį rudenį, perskaičiusi vieną gerą knygą. Tikslas - tai jis veda mus pirmyn. O aš ir vėl susimoviau. Visai kaip tu, nebeturiu jėgų. Bet man, ne taip, kaip tau, optimizmo kartais pritrūksta...
O Tu paieškok optimizmo. Nesivargink toli, gal jis tau tik ant peties tupi :) Kartais užtenka pamatyti mažutį gėrį, kad patikėtum didele laime :)
AtsakytiPanaikintiAch, čia tik trumpas ir nekenksmingas pesimizmo pliūpsnis buvo apėmęs :D Po valandos jau šypsojausi ir juokiausi. Tik pervargimas daro savo... Ne optimizmo, o miego man reikėtų paieškot :D
PanaikintiTada džiaugiuosi!
PanaikintiPrispažinsiu, pažįstamas jausmas, kai kaltinam pesimizmą ir šiaip liūdesį, o kaltas būna tik nuovargis :D