Aš tik ėjau ir žvelgiau į tolį,
Ne visai vogčia klausiaus kitų kalbų.
Tada svajojau būti saule,
Kad nušviest galėčiau šypsenas kitų.
Galbūt norėjau nebūt paklydus,
Turėt sau vietą tarp džiugių dangaus skliautų.
Turbūt tikėjaus rast sau vietą
Tarp neišpasakytų ir žaibuojančių akių.
Matyt, tikėjaus kažko geresnio,
Kas pabūvotų saule man.
Nesupratau, kad laimė šičia -
Man šildo skruostą auksiniu medum.
Džiaugiaus ta saule ir bežode laime,
O žiupsnį paslėpiau kitur.
Tam, kad lengvą šypseną sukelčiau -
Tau ar sielos draugui, besidžiaugiančiam lietum.
-----------
Nežinau, kas man daros. O ir neklauskit.
Labas! Tiek savo, tiek kitų tinklaraščiuose lankiausi genėtinai senai, bet štai,pagaliau, ir vėl čia užklydau! Ir puikiai atsimenu tavo senuosius įrašus... Ko atėjau? O gi pasakyti, kad negaliu patikėti, jog per tokį trumpą laiką galima taip stipriai patobulėti!!! Tikrai,be galo gera skaityti tokius tavo darbus. :) Sėkmės! Ir nesustok! :)
AtsakytiPanaikintiAčiū! Labai labai! Sušildo širdelę tokie žodžiai :)
PanaikintiAš tikiu, kad vieną dieną Tavo eilėraščiai atsidurs naujose, spaustuve kvepiančiose knygose! Gražu!
AtsakytiPanaikintiEch, perdedi čia. :D
PanaikintiNei aš rašau tų eilių, nei ką, užplaukia kartais kelios eilutės ir tiek :)
Bet ačiū!!!