Vėl fortepijoniškai blefuoju

Dievinu dainas, kurių fone galima girdėti fortepijono skambesį.
Dievinu popietes, kai galiu būti viena namie ir groti, groti, groti...
Dievinu tą jausmą, kai visą pasaulį ištirpinu juodai baltame kelyje.
Dievinu, kai natų kratiniai gali pasakyti daugiau, nei raidžių eilės.
Dievinu, kai muzika veikia geriau nei bet kurie raminamieji ar atidepresantai.
Dievinu savo klaikiai chaltūrišką, bet man vienai brangų pianino skambinimą.
Dievinu, kai man grojant saulė pro mažytį langelį įsitaiso ant mano skruosto, sienoje sukurdama plėvesuojantį ir laimingą šešėlį.
Dievinu, kai man nieko nereikia, tik muzikos.
Dievinu, kai pakanka jėgų apsimesti, kad man nieko daugiau nereikia, tik muzikos.

Linksmos dainos yra gerai.
Būmčikai vietoje ir laiku yra gerai.
Dainuškos, kaip "O, Ryčka Ryčka", kartais irgi geros.
Bet pianino skambesio man niekas nepakeis. Niekada.

Taip, šiandien aš vėl grojau. Per trumpai, kad pagrojus galėčiau nutilti. Jei gyvenčiau čia viena, turbūt skambinčiau iki vidurnakčio, o galų gale išvežtų kas nors mane gydytis kur nors į Jurdaičius (artimiausi bepročių namai). O, kad mokėčiau groti taip, kaip kai kurie pažystami. Tada net ne viena gyvendama nenutilčiau...

Kai užaugsiu ir  turėsiu daug pinigų, namą, įsirengsiu kambarį, kuriame bus fortepijonas ir daugybė pagalvėlių ant žemės. Lubos būtų klotos plytelėmis - kad geriau skambėtų. Viena siena būtų tik didelis didelis langas, pro kurį vakarinės saulės spinduliai veržtūsi mano sielon kartu su muzika.

Tik mažytė, niekad neblėstanti svajonė. Deja, per daug tolima ir sunkiai įgyvendinama.

O aš toliau siūbuosiuos pagal kiek valsišką Bethoveną - ratu, ratu, tik nė iš vietos tolyn... Kaip ir gyvenime.

8 komentarai:

  1. Ach, tai taip pažįstama.. groji, groji ir Listą, ir Šopeną, ir visus kitus jaudinančius kūrinius... saulė šviečia, lietus lyja, garsų sakiniai liejasi širdy, liejasi kambary, erdvėje. Įsivaizduoju grojimą lauke; fortepijonas, gamta ir muzika. Pirštai liečiantys klavišus, pėda, spaudžianti pedalą.. och, tai atgaiva, laisvė, pabėgimas, begalinė jausmų ir meilės jūra!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip... Nepakeičiamas jausmas, tiesiog nepakeičiamas.
      Tik gal mano natų segtuve klasikos, palyginus, mažai. Ji sudėtinga - tekstą išmokti gal ir lengva, bet atlikti - per daug neįmanoma. Man ;) Užtat pjesių daug - net jei jas išmokti sunkiau (tekstą, štrichus), bet muzikuoti pačiai daug lengviau sekasi. Gal dėl to, nes turėjau mokytoją, kuri visad leisdavo rinktis, ką groti...
      Ačiū už įrašą papildantį komentarą!

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-04-04 08:53

    Aš pati groju penkerius metus. Mane privertė. Negaliu kaip nekenčiu to sušikto pianino. Sudaužyčiau ir padegčiau, jei tiek jėgų turėčiau.
    Keista, kad kai kuriems patinka ta nesąmonė. ;D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prievarta niekam nepatinka. Galbūt muzika ne tai, kas tau tinka. Gal prie širdies teatras ar dailė?
      Aš pati užaugau su muzika, tėtis buvo muzikantas, močiutė lyg ir taip pat, tad... Nemačiau kitokio gyvenimo. Nors iškeisti vaikų dainavimo studiją į muzikos mokyklą taip pat privertė :)

      Panaikinti
  3. Taip gražu ir jausminga, kaip tyla naktyje, garsai veržiantys pro ausis... Nežemiška, jautru, gražu, prasminga... Tai ko dažniausiai ir yra Tavo įrašuose. :)
    O man pianinas gražu, ypač kai groja kiti, atsimenu kai aš du metus grojau juo... Norėjau groti ir niekada neatsibusti realybėje, tačiau teko, mat pasirinkau kitą kelią... O Tau linkiu, niekad šio kelio neprarast ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai labai gražu!.. Beskaitant jaučiasi visa Tavo aistra, jausmas muzikai, pianinui ir grojimui... Džiaugiuosi dėl Tavęs, kad gali šitaip įsijausti. Ne visi taip gali. Pati žinau tą jausmą - jis nuostabus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip... Nuostabus ir nepakeičiamas.
      Dėkoju už komentarą!

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...