Kartais viskas tiesiog paprasta

Stebėtina, kaip viskas gali būti paprasta. Kaip gali problemos išnykti visai parai, kaip pasaulis gali versti tave šypsotis - viduje? Kaip tai gali būti... vėl? Tikrai nemaniau, kad po šitiek laiko vėl viskas gali tapti stebėtinai lengva. Taip lengva, paprsta ir greitai išsprendžiama, kad nori skristi, lėkti, išmokti ir pamatyti vis daugiau ir daugiau! Kaip gera įgyti vis daugiau paukščio savybių, pavyzdžiui, lengvumą ir aptakią formą. Ne, sveriu tikrai ne mažiau nei seniau - tiesiog viskas taip greitai išsisprendžia, todėl šaukiįu, kad lengva, o ta aptaki forma vis lengviau praslysta pro sudėtingesnius uždavinius. O tai leidžia išvengti traumų ir auginti sparnus tolimensiam skrydžiui.

Visos šiandieninės bėdos - mokykla, namų darbai, ilga eilė valgykloje... Bet ar tai - problemos? Ar tokie menkniekiai turėtų žadinti mumyse snaudžiantį liūdesį, ar tai turėtų migdyti mūsų laimę? Juk tai - per daug paprasta, nes tokie uždaviniai turi sprendimą - tiesiog tereikia pasukti galvą. O gal tai taip lengva, nes turime užuovėją, kurios šitaip nekenčiame - mokyklą? Gal ji tarsi nemenka siena nuo pasaulio, dar ir apsauganti nuo visų baimių? Gal tik ji leidžia pamiršti tikrąsias negandas, uždarydama menkesnėse? Turbūt tame ir yra visa gudrybė. Be to, mokykla ne tik toms septyniom valandom suteikia (ne)matomą skydą, bet ir dovanų įteikia silpsenę, bet vis dėlto uždangą - namų darbus, užklasinį skaitymą ir... nuovargį, kurio dėka gali palyginus anksti griūti lovan nieko ilgai nemąsčius.

Dėl to man visai patinka ryte anksti keltis (na, gerai, tai visai nepatinka) ir dardėti į mokyklą. Nes pasislepiu. Patinka, kai net grįžusi užsidarau su namų darbais, muzika (tiek tikra, mano pirštų išlieta, tiek girdima iš visagalio išmaniojo), knygomis ir serialu, kurį žiūriu, pasiteisindama nuovargiu. Kartais nutraukiu visus darbus tam, kad pažiūrėčiau į įvairiaspalvį (visai kaip ruduo!) dangų. Jis ramina ir nuteikia dar gražesniam rytojui, tarsi sakydamas, kad šiandien diena buvo va tokia spalvinga, o koks bus rytojus, pamatysi lygiai už paros su trupučiu. Noriu daugiau tokių dienų, kaip ši. Tikiuosi, kad jų bus ištisi devyni mėnesiai. Tikiuosi, kad ne tik man, bet ir Tau. O gal ir visiems likusiems.