Rašau. Ištrinu. Rašau. Ištrinu. Vėl rašau ir vėl ištrinu. Galvoje - vien mintys. Deja, pavienės. Ilgiausia net išsiplėtė iki šešių sakinių. Taip jau kelintą vakarą. Turbūt ir kelintą savaitę.
Nežinau, ką mokykla iš miestelio norį vaizduoti įvesdama ketvirčius. Taip. Ne pusmečius, ne trimestrus, o ketvirčius. Lyginant su pusmečiais, pažymių reikia dvigubai daugiau ir, savaime suprantama, dvigubai daugiau atsiskaitymų. Po pirmojo mėnesio jaučiuosi taip, kaip seniau jausdavausi gegužę. Nebesijaučiu normaliai.
Jei tik galėčiau atsiskirti nuo minios ir paukščiu skirsti ten, kur nėra ribų. Nėra nuovargio. Nėra nieko, kas muštų nemirštantį optimizmą.
Pavargau.
Velniop tą geografiją. Lyg man gyvenime prireiks žinoti, kuriais metais Lietuva buvo mažiausia ar kaip koks Pakštas kažkokiame amžiuje žiauriai pasifeilino. Taip, taip, labas, špargalke!
,,Mokykloje daug musių, nes mokykla - šūdas. O musės juk skraido prie šūdų" - Aistė
Karpyti video anglų projektui ar miegoti? Miegoti.
Karpyti video anglų projektui ar naršyti? Naršyti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Karpyti video ar rašyti? Rašyti!
Galbūt tai ir yra mano gyvenimas? Tai, ką nebyliai šaukiu akloms naktims, tai, ką suspaustomis lūpomis dainuoju kartu su rytiniu rūku?
Velniop viską. Rimtai jau, jaučiuosi šūdėjanti. Matyt, mokykla blogą įtaką daro.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą