Kažkokia blevyzga. Neklauskit, kas ir kaip.

Nerašiau daugiau nei pusę mėnesio. Jei gerai suskaičiavau, aštuoniolika parų. Kaip man - siaubingas laiko tarpas. Tačiau... Nedrįstu kaltinti savęs. Rimtai, šis atvejis gal vienas iš milijono, kai nepasiryžtu savęs subarti. Dabar kaltinu tik nuovargį - aukštą ir klastingą sieną, kuri tik ir skyrė mane nuo rašymo. Ir ne tik nuo jo. Ta neapčiuopiama nuovargio tvora skyrė mane nuo visko, ką mylėjau, ką vis dar myliu ir ką turbūt visada dievinsiu. Nuo skaitymo. Nuo iki ašarų privedančių filmų. Ir svarbiausia - nuo grojimo. Jei grodavau, tai tik tam, kad nedingtų technika. Nedariau to nuoširdžiai, negrojau taip, kad širdis imtų plakti stirpiau. Du mėnesius  buvau robotas, viską darantis dėl karjeros. Dėl to, kuo būsiu. O tai atima jėgas ir laiką... Ir nebelika laiko svajoti.

Viliuosi, jog tai - tik trumpas laiko tarpas. Nenorėčiau tapti ta amžinai lekiančia ir pamirštančia pasidžiaugti būtybe, kurią aš taip peikdavau. Nenoriu užaugti ir nebematyti mažo grožio. Ne. Ne. Ne! Kaip reikia rasti laiko savo meilėms, kai to laiko net tikslams trūksta? Kaip reikia suspėti pasidžiaigti, kai net nepavyksta laiku sukurti laimę? Nenoriu tapti karjeriste, kuri nebeturi akimirkos džiaugsmo. Kas, kad tokie žmonės daug ko pasiekia. Bet jei nebeturi to, ką turi laimingi žmonės... Koks tikslas gyventi?

Tikiuosi, tai praeis.

Ir kaip dėl visko kaltas laikas... Taip ir būna, kai niekam jis nepriklauso, kai niekas jo neturi... O dabar laikas - kaip beglobis šunelis, tyliai plavena ir tik katkartėm pas ką nors apsistoja...

Keistos mintys manyje šiąnakt. Keistos, kaip ir visa kita mano pasaulyje.

5 komentarai:

  1. Blemba, toks pažįstamas jausmas skaitant. Tik kiek kitaip, bet kartu ir vienodai. Vieną dieną aš randu tai ko ieškojau, o kitą pametu tai ką buvau radus. Ir taip klaidžioju tarp beprasmių gyvenimo sienų, kurios tik klaidina kelią namo... Taip nelengva... Ir atrodo nepakeliamai sunku bei pasidalinti su artimu.. Nuostabu, Rugile! Kaip visad :))

    AtsakytiPanaikinti
  2. Blemba, toks pažįstamas jausmas skaitant. Tik kiek kitaip, bet kartu ir vienodai. Vieną dieną aš randu tai ko ieškojau, o kitą pametu tai ką buvau radus. Ir taip klaidžioju tarp beprasmių gyvenimo sienų, kurios tik klaidina kelią namo... Taip nelengva... Ir atrodo nepakeliamai sunku bei pasidalinti su artimu.. Nuostabu, Rugile! Kaip visad :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ech, ačiū...
      Nieko, praeis. Man. Tau. Visiems.

      Panaikinti
  3. Labai tikiuos, kad ir man praeis. Tikiuosi. Labai. Bet nesu tikra. Nesu tikra, kad praeis. Ir apskritai kažkokia netikra jaučiuos. Klampu.
    O Tau, Rugile, labai dėkoju už tikrą, nuoširdų ir užburiantį tekstą.
    Jaukaus rudens vakaro! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai labai!!!
      Praeis. Pamatysi ;)

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...