Seniau vos pamačius kažkokį paveiksliuką galvoje iškildavo daugybė asocijacijų, minčių ir idėjų. Kažkada ištisai mano galvoje sukdavosi keisčiausi sakiniai, kuriuos tereikdavo sudėlioti į bent kiek rišlesnį tekstą.
Bet taip buvo seniau.
Dabar - dykuma. Galvoje, sieloje. Manyje. Aš esu tik tuščia dykuma, kurioje neverda gyvenimas. Nejuda gyvybė. Esu niekas. Tiesą pasakius, dykuma save vadinti per drąsu. Esu tik vakuumas.
Manyje - visiškas vakuumas.
Kada, po velnių, tai baigsis? Kada tas vakuumas užsipildys bent jau oru? Kada? Kada? Kada?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą