Gyvenimas - tik daugybė laimėjimų ir pralaimėjimų. Tik tūkstančiai kopimų aukštyn su dar daugiau kritimų. Kiekviena pasiekta viršūnė atneša neapsakomą džiaugsmą, kuris užpildo mūsų sielą absoliučiu pozityvu, tačiau nuosmūkiai neretai atima daug daugiau. Kartais susimąstau, ar tai, ką prarandame siekdami viršukalnių, yra verta to, ką pamatome ten, aukštai? Jei jau vėl ir vėl kopiame, matyt, kad verta. Kitaip visi seniausiai būtų nustoję bandyti vėl ir vėl. Turbūt mūsų paskirtis yra tokia - eiti tolyn, kad pamatytumėm, koks vis dėlto gražus yra kelias link tikslo.
Tiesa, yra žmonių, kurie kopia galbūt visai ne savo noru. Ne, aš nekalbu apie grupę žmonių, kuriems mama tiesiog liepė. Aš mąstau apie tuos, kuriem pats pasaulis atima per daug, kad jie galėtų likti papėdėje. Jie, matyt, sutverti būti nepailstančiais ir jie privalo vis kopti, kopti ir kopti. Vėl ir vėl. Nes jei nieko neturi, nėra ir ką prarasti griūnant žemei po kojomis. Svarbu laiku sustoti, kai jau turi pakankamai. Bet ar tai teisinga? Vienas gali net nepradėti siekti tikslų, nes viską turiu čia, sau panosėj. O kitam tenka per daug stengtis, kad įgytų bent pusę to.
Bet išvis ar yra teisybė Žemėje ar net visame pasaulyje?
Kodėl be praleimėjimų negali būti laimėjimų. Kodėl.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą