Dievinu saldų nuovargio jausmą, kai supranti, jog jėgas eikvojai vardant to, ką myli. Mėgstu veikti daug daug daug, tuo pačiu išmokstant dar daugiau. Patinka tas jausmas, kai gale metų gali jaustis... paaugęs. Papildęs savo smegenis naujais vingiais, jausmus - keistai ir nematytais patyrimais. Gera žinoti, kad nė dienos nestovi vietoje. Tik judi ir judi vis tolyn ir aukštyn. Be perstojo.
Ir visai nesvarbu, ar tave kas įvertina ir pastebi. Neturi reikšmės nei tai, ar daug pasiekei. Svarbu, kad judėjai pirmyn ir dėjai visas pastangas tam, kad neliktum vietoje. Juk reikia judėti, kad nespūtum iš vidaus. Nesvarbu, ar turi, kas pastūmėtų, ar atsiranda žmogus, kuris neleidžia sustoti. Galbūt esi vienas kaip mėnulis tarp galybės žvaigždių, bet tu gali šviesi daug ryškiau už jas visas kartu sudėjus. Svarbu nesustoti ties delčia.
Kai įsibėgėji, sustoti tampa sunku. Tada tik griebi viską, ką suspėji paimti nuo pakelės ir krauni į save. Aišku, kažkada pritrūksta oro, bet pailsėjus vėl leki. Kas kartą nukeliauji vis toliau, nes ištvermė - išugdomas dalykas. Galų gale veikti daug tampa taip lengva. Kaip kvėpuoti.
Gal vertėtų mums visiems įprasti judėti nepavargstant? Galbūt pasaulis taptų daug geresnis, nes pykčiams neliktų laiko. O gal priešingai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą