Dažnai žmonės būna per žiaurūs. Jie, kaip ir vėtra, gali nusiaubti viską, kas pasipainioja po kojomis, nepaisydami jokių nematomų ribų. Žmonės kartais gali sulyginti dviem pirštais visą pasaulį į vientisą masę, jie taip pat nesibaimina iš kito atimti viską, apie ką tik auka svajojo. Negana to, žmonės geba kalbėti ir šią dovaną panaudoja ne vien geriems tikslams. Jie plaka kitus savo ilgais liežuviais kaip skaudžiausiais botagais, po savęs palikdami tik varganą skausmo aidą.
Tikiu, kad bent kartą susimąstei, kodėl taip gyvename? Kodėl žmonės elgiasi bjauriai, niekina kitą ar bent jau įsivaizduoja tą darantys? Instinktas? Tikslas išgyventi? Akmens amžiaus palikimas? Galbūt. Bet vis dažniau pastebiu, kad viso žiaurumo pasekmė tėra didelis, pats juodžiausias ir tuo pačiu tyliausias mūsų vidaus demonas - baimė. Ji kankina ir visą laimę iš mūsų siurbia neapleisdama nei vieno, lyg dūmas apgaubia ir palaipsniu graužia akis, odą, sielą. Baimės skausmas tampa nepakeliamas ir viską kažkur reikia išlieti. Dažniausiai - ant mažiau bijančio. Juk taip neteisinga, kad vieni bijo daug, o iki - beveik nieko.
Baimė prarasti kitą.
Baimė, kad auka bus/nebus šauni kaip tu.
Baimė suklysti.
Baimė kalbėti.
Baimė tylėti.
Baimė būti tamsoje.
Baimė būti per daug matomui.
Baimė pamesti.
Baimė nepajėgti, suklupti ir neatsistoti.
Baimė.
Baimė.
Baimė.
Ko baimė tik nepadaro su žmogumi. Atima visą esybę ir paverčia... Ateiviu. Sakyčiau, žvėrimi, bet šie visai nėra žvėriški. Ar galima tada siaubingus žmones kaltinti, kad jie tokie yra? Manau, taip. Bet ne tuom, kad jie - žiaurūs, o nesugebėjimu (arba tingėjimu) suvaldyti save, savo demonus. Žmones galime kaltinti dėl per mažo ryžto būti tuo, kuo gimė, o ne tapo.
Žmonės per dažnai pamiršta, kas yra iš tikrųjų ir kam jie yra. Kokia plona riba taro to, kuo galime būti, ir to, kas esame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą