Ne, gal, mirtis ir pavargau.

Pavargau. Nuo visko. Užkniso viskas. Nebenoriu. Nieko. Visiškai nieko.

Nors ne, noriu. Noriu mirti. Nors ne, nenoriu. Pažadėjau sau, kad to niekad nenorėsiu. Per daug prarasčiau.

Noriu būti kaip vėjas. Vasarą, kai viskas gražu, niekas nė apie mane nežinotų, o žiemą, rudenį, kai visi ir taip pikti, išliečiau viską, kas manyje susikaupę. Ūbaučiau, nešiočiau stogus ir blaškyčiausi visu kūnu į kelyje pasitaikančius langus.

Arba noriu būti lietus. Vasarą, kai viskas gražu, džiuginčiau visus švelnia atgaiva, o žiemą, vėlyvą rudenį ir ankstyvą pasarį pliaupčiau iš visos širdies. Skandinčiau namus, lauko baldus, visą likusį pasaulį užkiečiau savo pykčiu ir liūdesiu.

Dabar tegaliu rėkti. Negirdėti nieko, kad man sakoma. Paleieti viską velniop ir gyventi taip, kaip man dabar norisi. Pasileisti plaukus, gal net juos nusirėžti. Nesimokyti. Vien tik groti, nes muzika niekada neišduoda. Iki tol tik aš ją esu išdavusi, bet ne ji mane. Galėčiau prisiverti auskarų, emigruoti, pragyvenimui groti Prancūzijos gatvėse ir dėl nieko nesirūpinti. Pabėgti. Išnykti. Vakarais sušilti prie laužo, kai tuo tarpu mane sergės milijonai žvaigždžių. Būti pasauliu.

Bet aš ne toks žmogus. Atidžiai (dažniausiai) klausau kiekvieno žodžio, visus darbus atlieku ir laiku. Plaukus laikau kietai susuktus į kuoduką, stropiai mokausi, bet kas antrą vakarą tyliai keikiuosi, kad nusibodo. Vis dar gyvenu tyliame kaimelyje, kurio niekas nežino. Miegu savo šiltoje lovoje, katkartėmis girdėdama tik lietaus šniokštimą ir vėjo ūbavimą. Žvaigždynų atkarpą matau tik pro mažą langą, kuris menkai ką tepasako. Aš neplaukiu pasroviui su pasauliu. Aš stoviu vietoje.

Kas man kliudo? Aš. Pati. Perdėtas stropumas, kuris įaugęs man į kraują, idealizmas, neišnykstantis niekur. Gal esu per silpnas žmogus, išskystantis tik pamačius darbų sąrašą? Gal man net neverta čia būtų. Gal derėtų išnykti iš horizonto, niekam nesimaišyti, negaišinti niekam laiko... Gal verta tiesiog dingti, tiesiog negyventi. Nebūti.

O gal priešingai. Gal tiesiog tokia yra pasaulio, ar bent savo gyvenimo užkariavimo kaina, kurią ne visi išdrįsta sumokėti? Gal. Į mano klausimus atsakytų nebent Mirtis, bet ją taip pat reikia užsitarnauti. Privalau. Judėti. Pirmyn.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...