Seniai seniai, o gal ir nelabai, gyvejo mažytė mergaitė didelėm akutėm. Atrodo, ji buvo kaip ir visi jos amžiaus vaikai - išdykusi, iškalbinga, turinti be galo lakią fantaziją ir, kaip ir daugelis kitų, suaugusiems atrodė keistoka ir kiek juokinga. Ryte mokydavosi, piešdavo arba užsiimdavo kita ,,turininga" veikla, kad būtų protinga kaip ir jos tėvai (nors, tiesą pasakius, slapta vylėsi, kad bus net protingesnė), per pietus ,,ilsėdavosi" žiūrėdama įvairiausią animaciją, rodomą per televiziją, o vakare žaisdavo ir svajodavo, kaip ji sukurs savąją gyvenimo animaciją...
Vienas iš tokių jos mėgstamų filmukų buvo ,,Pokemonai". Keistas filmukas keistu pavadinimu, kaip ir ji pati. Jei gerai pamenu (gerai, iš tikrųjų net nežinau, ar nepainioju su kokia kita animacija), tai filmukas pasakojo apie berniuką, norintį tapti pokemonų meistru. Jis vaikščiodavo po pasaulį rinkdamas vis naujus pokemonus, kartais net juos gelbėdavo. O mergaitė, su nemenku susidomėjimu jį stebinti, sėdėdavo anapus televizoriaus ekrano ir visa galva pasinerdavo į to keliautojo ir jo draugų pasaulį. Mintinai mokėjo visų pokemonų vardus, žinojo jų atsiradimo pas savininką istorijas. Su tuo filmuku ji tarsi burtų lazdele mostelėjus užsidarydavo savo pasaulėlyje. Kai veikėjas atrasdavo naują gyvūnėlį, mergytė sugalvodavo po naują svajonę, o kai berniukas iš televizojos prarasdavo kokį pokemoną, ji tikėdavo, kad ši svajonė nebeišsipildys. Mergaitė, nors buvo ir labai plepi, niekam neprasitardavo apie tokį savo pomėgį - kartu su filmukų veikėjais galvoti naujus norus. O jei kas nebeleis žiūrėti tos animacijos, mat ji per daug visko norinti?
Vakare, tėvams paliepus eiti miegoti, ji užsitemdavo kaldrą iki pat ausų galiukų, užsimerkdavo ir svajodavo. Kaip ji, lyg tas pagrindinis berniukas iš ,,Pokemonų", keliaus po visą pasaulį rankiodama savo svajones. Kaip jas treniruos, kad išsipildytų. Mergaitė įsivaizduodavo, kaip kelyje sutiks naujų draugų, naujų priešų ir kaip nesunkiai atsikratys tų nepageidaujamų personų. Tikėjo, kad viskas bus lengva, jei tik visiem padės. Vylėsi, kad išvys visą visutėlį pasaulį. Kartais ji įsivaizduodavo, kad tie veikėjai iš ,,Pokemonų" - jos draugai. Ir jie visi kartu eina per žemę rinkdami naujus draugus, telpančius baltai raudonoje dėžutėje. Mergytė svajodavo, kaip ji gyvens, kvėpuos ir visada judės. Niekada nemiegos, net nesnaus ir neleis laiko veltui. Visai kaip iš to filmuko.
Po šitiek laiko nedaug kas tepasikeitė. Ji vis dar tiki, kad apkeliaus pasaulį. Kad laikui bėgant vis rinks svajones. Mergaitė, kas, kad ūgtelėjusi, vakarais užsitempia antkoldę iki ausų galiukų ir svajoja. Skirtumas tas, kad per televiziją neberodo ,,Pokemonų", o ir pati ji nebevaizduoja esanti filmuko dalis. Mergaitė, kaip kad svajojo maža, nemiega daugiau, nei reikia gyvybės palaikymui. Ir vis juda pirmyn. Per pasaulį. Rinkdama draugus, svajones ir priešus, kuriuos kuo greičiau šalina iš savo horizonto. Visas jos gyvenimas - tarsi filmukas. Kiek hiperbolizuotas, tačiau neapsakomai spalvotas.
Ir ta riba tarp fantazijos ir realybės daug menkesnė, nei kada nors ji galėjo svajoti. Nes viskas daug plonesis ir trapesnis, nei kad galime numanyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą