Sakoma, kad nekreipti dėmesio ar bent būti ramiam, kai šalia yra priešas, yra sunku, bet taip elgtis su draugu - sunkiausia. Ypač, kai draugą paleidi dėl to, kad jis pasikeitė ir ,,tiesiog tam atėjo laikas". Sakai tai taip, tarsi mūsų pačių išgalvotas laikas galėtų keisti žmones, paversti juos kažkuo kitu, nors iš tiesų visą bjaurų darbą atlieka kitos personos. Ir tik jie. Mes tik linkę visą kaltę suversti aplinkybėms ir laikui.
Ypač skaudu, kai išleistą draugą sutinki... po kiek laiko. Net jei jį matei kasdien. Atrodo, regėjai, kad jis kitoks. Galbūt neatpažįstamu tapo tarsi pirštu spragtelėjus. Tada kažkaip nesigrauži. Bet tik likimui davus akimirką vėl pabūti dviese arba kokioje senoje kompanijoje... Išsigąsti. Supranti, kad jis tebėra tas pats. Giliai viduje. Buvo, yra ir bus. Kalba, jausmai ir būdo bruožai. Jie nepasikeitę. Kaip ir išdavikas juokas. Pasikito tik išorė, įpročiai ir galbūt gyvenimo būdas. Bet draugas visada liks tokiu, kokį jį pažinojai prieš tam tikrą laiko tarpą. Ir tai tampa tarsi dūriu į širdį. Paleidai. Per greit? Neapgalvotai? Ar iš tiesų bendravai tik su žmogaus paviršiumi? Pamatęs, kad draugas tebėra senasis jis, supranti, kaip nežmoniškai jo pasiilgai. Ir kaip norėtum, kad visa tai grįžtų. Choru aidintis juokas. Bendros beviltiškai kvailos mintys. Ilgi beprasmiai pokalbiai. Apie nieką. Apie svajones. Ateitį. Išgalvotus gyvenimus.
Ir galbūt dangui verkiant kartu su tavimi suprasi, kad yra viltis susigrąžinti. Nebūtinsi tą patį. Naują. Nuotykį, kuris padėtų pamiršti seną žaizdą, kurios laikas iš tiesų negydo, nes jis negydo nieko. Bet su skaudžiu lietumi ateis ir suvokimas, kad tu tikrai beprotiškai viso to pasiilgai. Labai labai. Iki mėnulio ir atgal.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą