Kartais pasikeitimai stebina. Užklumpa netikėtai tarsi nelauktas lietus ir per keletą sekundžių mus paverčia šlapiais, nors ką tik džiaugėmės giedru pavasario dangum. Kartais tokie pokyčiai neša staigų gėrį, tačiau dažniausiai - ilgalaikį liūdesį, apmąstymų vakarus ir nemenką sumaištį. Tokia audra degina mus iš vidaus, neretai visi pastebi iš skausmo iškreiptą veidą ir, jei tik šalia yra tinksmi žmonės, puola padėti. Jei ne, lėtai ir tyliai kenčiame, kol priprantame arba užgesname liepsną. Ir gyvename toliau. Arba su pokyčiu, arba taip, tarsi nieko ir nebuvo.
Bet kartais naujienos atslenka lėtai. Jos kaupiasi ir kaupiasi aplink mus tol, kol nebematome tuometinio pasaulio. Kartais pokyčiai po truputį lipdo sieną, kuri vieną dieną skirs senąjį ir įprastą pasaulį nuo to, kuriame turėsime gyventi toliau. Tada net jei pasikeitimai būna skaudūs, jie taip nežeidžia. Prie skausmo ir pokyčių įprantama, jei jie ateina lėtai. Galbūt kai kurie iš mūsų net nepastebėtų, kad kažkas vyksta. Tik stebėtume, kaip lėtai nuplaukia tai, kas buvo brangu. Kaip vis tolsta, tolsta ir tolsta. Galime lėtai matyti, kaip nauji krantai vis artėja ir vis ryškiau šviečia. Tarsi kviesdami. Tarsi taip turi būti.
Tačiau viskas, ką dažnai galime pasakyti įvykus vienokiem ar kitokiem pokyčiam - tai ,,keista". Tarsi mūvėtum ne savo batus ar stovėtum nepažįstamų žmonių būry. Bet kartais keistumas būna šiltas. Ypač jei priešaky - įkvepiantis ir smagius nuotykius žadantis vaizdas. Arba bent viltis.
Ir kartais taip gera sutikti naują žvilgsnį, kuris nesigėdydamas sakytų tai, kas skelbia, jog pokyčiai - geri. Tada supranti, jog buvo verta negriauti lėtai kilusios sienos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą