Kasdien sunkiai dirbame, o beardami įsiveliame į nuobodžią rutiną. Kartais imame galvoti, kokio velnio visą tai darome. Kam vargstame. Aukojamės. Nematome pasaulio. Velkamės žeme iš paskutiniųjų, nors galbūt jau nebeturime jėgų. Kam darome tai, kas pradeda užknisti. Jei galime tiesiog mėgautis gyvenimu ir dėl nieko nesirūpinti. Kam tai?
Bet ar kasdieninės laimės ir poilsio akimirkos bus vertos tokios pat kainos, kaip ir momentai, kuriuos išsikovojome sunkiu darbu? Ne. Tikrai ne. Kai užsidirbi, tai tampa svarbu tau. Jautiesi vertas to, ką turi, ir vidaus negraužia keista tuštuma, kuri apima gyvenant neužsitarnauta laime. Viskas turi kainą, bet kuo brangiau sumokame, tuo kokybiškesni produktą gauname. Ir nesvarbu, kas tai - kilogramas saldumynų, nauji džinsai ar nepakartojamas vakaras galbūt visai nepažįstamu, bet artimais tapusių žmonių būryje.
O ta iškovota laimė neapsakoma. Ji - tarsi sparnai, gali pakelti tave aukščiau visų, nieko neveikusių. Tokiomis valandomis gali užmiršti visą išorinį pasaulį, įsilieti į masę, kuri neša tave pasroviui. Judėti kartu su ja, net kai nėra vietos. Rėkti, net kai balso stygos ima trūkti. Suktis ir suktis ratu, nors galva apsvaigo jau prieš penkiolika ratų. Nesustoti. Šyosotis. Judėti pirmyn ir išnaudoti kiekvieną džiaugsmo sekundę. Tarsi darbo nė nebūtų buvę, o šis vakaras baigtųsi bet kurią akimirką. Tarsi mes - nepavargę, o pailsėję nuo įdėtų pastangų. Sparnuotomis akimirkomis norisi įsileisti į širdį visus, nes tavo bendražygiai tampa keistai artimais, nors težinai jų vardą ir tai, kaip jie šaukia savo augintinį. Viskas tampa nesvarbu ir paprasta. Lieki tu, šypsena ir mirgančios pasaulio šviesos.
Ir kai patiri tokią nežmonišką laimę, supranti, kad esi visa galva aukščiau už tuos, kurie tegali vėpsoti į tave ir tavo darbą. Nes tu - mokeisi, o jie - tik sėdėjo.
Ir ta laimė - sparnai. Nuostabi, gebanti pakelti ir išsaugoti nuo to vakaro purvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą