Nemėgstu savo gimtadienių. Tiesą sakau. Tiesiog neapkenčiu. Jau nuo aštuonerių nebešvenčiu gimtadienių taip, kai švęsdavau anksčiau. Dabar gimtadienis man tik pavalgyti torto, ir vakare pamąstyti apie visą savo gyvenimą, nuo a iki z...
"Seniau tėvai surengdavo didelę šventę - visi draugai, su kuriais labiau bendraudavau (buvau bendraujanti mergaitė, tačiau kaime tų gersnių pažįstamų ne taip jau ir daug, tai gimtadienyje būdavo apie 8-10 svečių). Stalas būdavo nukrautas, mama būdavo suruošusi visą programą. Daugybe žaidimų, prizų...
Išties, iki tų nelemtų aštuonerių buvau itin lepinama mergaitė. Turėjau daug žaislų, pakankamai draugų, su kuriais žaisdavau... Rodos, nieko netrūko.
Tėtis mylėjo, močiutė su seneliu - taip pat. Iš mamos pusės... tuo metu jos nepasigedau, juk seneliai taip manimi rūpinosi! Mamą mačiau tik nuo šešių vakaro, ir tai ji sėdėdavo apsikrocusi mokinių kontroliniais, kuriuos reikia ištaisyti...
Tačiau, sukakus aštuoneriems močiutė ėmė kalbinti: "Gal nebešvęsk tų gimtadienių, geriau paprašyk to 50 litų, kur išleidi ant pyragų, kam čia šerti tuos tavo draugus..." Taip ir nebešvenčiau savo aštuntojo gimtadienio. Užtat senelis nupirko telefoną - mažiuką, atlenkiamą, rožinį tokį. Svarbiausia - jis turėjo fotoaparatą. Oj laimės buvo, kiečiausia klasėj buvau tada.
Nesupratau, kodėl močiutė patarė nešvęsti gimtadienio. Juk visad nepykdavo...
Vieną vakarą užbėgau pas senelį į kambarį ir pamačiau jį susiėmusį už šono ir verkiantį. Močiutė tuoj pribėgusi "eik televizoriaus žiūrėt, tavo kiną rodo". Tada visiškai nieko nesupratau, žinojau, kad senelis sunkiai serga, bet mano galvelė tada buvo gal per daug maža, kad kažką suvogtų...
Atėjo 2008 rugsėjo pirma - diena, kurią peisiminsiu visą gyvenimą. Jau galėjau jaustis antroke, nebe ta mažiuke. Labai laukiau tos dienos, o mokykloje dar labiau nudžiugau - atvažiuos mūsų fotografuoti klasės nuotraukoms! Kaip kaimo mokykloje, tai didelė pramoga.
Namuose močiutė susiskambino su pianino mokytoja, ir atsiprašė, kad neatvažiuosim... Mokytoja nepyko, o ir aš laiminga buvau - močiutė leido ilgaiu žaisti kompiuteriu!
Bežaiždiant prispaudė reikalas - tačiau priėjus prie tuoleto, iš už kampo pamačiau, kai močiutė sunkiai veda senelį į tuoletą... stebėjausi, juk vakar jis dar su manim žaidė! Tačiau labai išsigandau, ir, pamiršusi visus gamtos spaudžiamus dalykus, tyliai nupėdinau atgal prie kompiuterio...
Rugsėjo antrą pabudau, ir pamačiusi laiką, ėmiau klykti: "Močiute, močiute! Už dešimt minučių mane fotografuoti turi!", tačiau atėjo mama, tarpdury stovėdama mane nutildė ir tyliai ištarė: "Senelis mirė". Netikėjau. Po vienais triusikais verkdama puoliau į jo kambarį, tačiau pamačiau tai, ko bijojau labiausiai: senelis guli negyvas, žandikaulis surištas, nes mirė kartodamas "aaa, aaa", kaip girdėjau močiutę kalbant tetoms...
Neberūpėjo, kad stoviu po vienais triusikais, o šalia ant kėdės sėdi kaimynė... tada niekas neberūpėjo.
Pamenu, vakare jis jau buvo pašarvotas. Mūsų namuose, nes močiutė sakė "neišversiu, jei reiks sėdėti kokioj salėj, tegu pabūna nors jo kūnas namuose dar". Pirmą naktį pabudau ir nuėjau prie senelio karsto. Ten sėdėjo močiutė, kuri skaė lygiai taip pat negali užmigti. Nežinau, kiek laiko sėdėjom, bet tiesiog jaučiau, kaip jis glosto man galvą... tačiau buvo apėmusi tokia ramybė, kokios antrąkart neteko patirti. Tokia... apsoliuti. Visiška ramybė.
Po senelio laidotuvių nieko doro neįvyko. Nebeturėjau noro eiti į mokyklą, kur vis vaikai primindavo "užjaučiu, senelis tavo mirė". Lyg peiliu į širdį tvodavo. Atrodo, galėjau kiekvieną nors negyvai uždaužyti. Ta užuojata labiau skaudino, nei guodė...
Vėliau visi mokykloje primiršo, ir vėl ėjau ten su džiaugsmu - nors ten neslėgė ta bjauri nuotaika, kuri žudė namuose.
Tėtis namuos rodydavosi vis mažiau... žinojau, kad jis su mama nesutaria, bet vis atvažiuodavo tai manęs ar senelio... mėnesį jo beveik nemačiau.
Vieną, iš esmės eilinę spalio 10-ąją laukiau kol močiutė nuveš į muzikos mokyklą. Tačiau jai kažkas paskambino ir ji puolė verkdama šaukti: "Sulaikyk jį, sulaikyk, sulaikyk kol bent aš atvažiuosiu". Į muzikos mokyklą mane nuvežė mama, dabar ji jau dirbo nebe mokykloje,o ofise. Po muzikos mokyklos sėdėjau pas mamą darbe prie kompiuterio, ir pamačiau, kad kolidoriumi verkdama eina mama ir kalba telefonu... kažkodėl mano maža širdelė pajautė, kad tas močiutei skambinusysis kalbėjo apie tėtį, o mama verkia nes jis mirė... Bet protas lyg sakė "tai neįmanoma", ir nuvijau tą jausmą šalin.
Proš važiuojant namo mama kaip įprastai nuvažiavo į parduotuvę, tačiau važiuojant namo tylėjo. Visas dvidešimt minučių neištarė nė žodžio.
Parvažiavus močiutė pasisodino ant kelių, ir ramiu balsu paklausė: "mama dar nieko nesakė tau?" Tą sekundę buvau 99% tikra, kad tėtis mirė. Jaučiau. Kai pasakiau, kad ne, močiutė dar ramiau pasakė: "Tavo tėtis žuvo". Šaltomis ašaromis puoliau verkti. Nors kiek pamenu, močiutė dar sakė "Neverk, nieko nepakeisi. Dabar tik džiaukis - jis tave dar labiau saugos, tik iš dangaus...".
Daugiau nieko iš tų laidotuvių dienų nepamenu. Nič nieko. Smegenys gal tada buvo tiesiog užblokuotos. Pamenu tik tiek, kad kai ėjau valgyti, prie stalo sėdėjo mama ir "Kita močiutė", t.y mamos mama. Sėdėdama ne kiek valgiau, kiek verkiau, tiesiog springau ašaromis. Tada ant manęs mama iš ties piktai sušuko: "nėra čia dėl ko tiek bliaut, užteks žliumbt". Nuo tos akimirkos turbūt nebejaučiu nei kruopelės meilės mamai. Nė biškio.
Po laidotuvių močiutė nupirko daug juodų rūbų. Pamenu, man jie nelabai patiko, tačiau neturėjau noro nešioti rožinių bliuskučių ir geltonų golfų. O ir supratau, kad močiutę tik taip palaikysiu - ji liko visiškai viena. Jos vienturtis sūnus mirė, vyras irgi, prieš pusmetį mama taip pat. Tėčio neteko ji lygiai kaip ir aš - aštuonerių.
Mokykloje manęs laukė tik savotiška klasės priešės pašaipa: "Žinai kaip tavo tėtis mirė?" Nežinojau. Tik tada supratau. Senelis nuo vėžio, baba nuo senatvės... o nuo ko tėtis nežinojau. Sumišusi tyliai išmekenau: "ne...", o ji dar smagiau: "Mama sakė, kad jis pasikorė, dėl to šlipso juosta apie kaklą tokia stora buvo, kad žymių nesimatytų".
Vakare ilgai verkiau. Nekenčiau jos ir viso pasaulio. Man buvo likę tik močiutė... Mamos nebemylėjau. Visai.
Paskui augau, pamažu viskas lradėjo užsimiršti. Galvojot, negaudavau iš vaikų pašaipų "Juoda kai varna"? Oj gaudavau. Ir atsagių klausimų "Kodėl tu visa juoda..?", ir pašiepimų. Bet man visi jie buvo žemiau nulio.
Išaugau ir iš juodųjų rūbų. Pakeičiau mokyklą, kur jaučiuosi daug laimingesnė. Nors ir atsirado daugiau personių, kurių galiu nemėgti, bet tai menkniekis, palyginus su tom senom kaimo mokyklos sienom ir lubom, dažytom kalkėmis. Jos taip slėgė. Tik mokyklos kiemas, kuriame leisdavome pertraukas, dar leidžia nusišypsoti.
Naujoje mokykloje buvau įtraukta į nesibaigiančių olimpiadų ir renginių sūkurį. Tiesą pasakius, patinka man toks gyvenimas, kai pavasarį eini į mokyklą ir galvoji: "Kaži, šiandien niekur nevažiuoju?". Taip, kartais tai užknisa ir rimtai pavargstu. Bet... Bent jau paskui būna gera."
Tą permąstau kiekvieną rugpjūčio 4-ąją. Šiandiena buvo lygiai tokia pati, kaip ir visi likusieji gimtadieniai... Pavalgiau torto, ir tiek. Mama pabučiavo ir pasveikino pirma (!!!!!!!), paskui močiutė. Sesė taip ir neištarė to nelemto "su gimtadieniu", gal iš pasiutimo, o gal šiaip iš mandrumo. Tačiau draugei sugebėjo primint, kad mano gimtadienis, tad ir iš jos gavau menką pasveikinimą ir pasiteisinimą, kad ji gimtadienius prisimena dieną po šventės.
Specialiai nei ask'e, nei facebook'e nesu užsidėjusi tikros gimimo datos, kad pažiūrėčiau, kiek turiu manęs nepamirštančių. O jų - ovalus 0. Neliūdžiu. Nei kiek. O kas man? Tie pasveikinimai momentinis džiaugsmas. Nekaltinu, kurie žinojo tik kartą arba visai mežinojo. Bet tiesiog, patikrinau tuos draugus, kurie, po teisybe, lyg ir turėtų žinoti...
P.S. Primetat, jau galiu N-14 filmus žiūrėt ^^
P.P.S. Atsiprašau už daxuja klaidų, pro užtinusias akis nebematau klavietūros visai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą