Kartais tikrai savo mieląją sesytę norisi apgyvendinti kur nors tarp galybės japonų. Rimtai. O dar ta mintis, kad į mokyklą teks keliaut su ja ištisus devynis mėnesius... Net priešui to nelinkėčiau.
Ir taip šiandien buvau keistai nervuota, tikėjausi vakare "išsikrauti" naršydama, rašydama, skaityda ir panašiai, o ta rupūžė atėmė iš manęs pakrovėją, atnešdama savąjį, kiek pagedusį (kraunasi tik nejjdinant) ir sakydama: "Tu per naktį telefono nejudinsi (ji nežino, ką aš dirbu tamsioju paros metu..), o man reikės biški judint, tai keičiam vienai nakčiai?" Nusispjoviau mintyse, galvoju "vistiek naršau padėjusi telefoną ant lovos ir jo nejudinu, mat jį bala".
Apgavikė. Melagė su*ista ji, veikė tik pirmąsias 2 minutes, o vėliau tu daryk ką nori, kišk jį kur nori, neveikia. Nusikeikiau, nuėjau pas ją, aprėkiau, prikišau per garsų televizorių (gulėdama kitam namo gale girdžiu kaip kažkokie traukiniai dainuoja "po du, po keturis, šešis, krovinį jums pristatys, raudoni ir dar kažkokie..."), bet pakrovėjo neatgavau. O baterija skaičiuoja paskutinius šiandienos gyvenimo procentus, ką aš veiksiu per naktį?
Užsiroviau galutinai ant jos. Tegu tik pabando mamos plančetės prašyti, išrėšiu viską ir su kaupu dar...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą