Laiminga iki ausų

Šįkart pirmiausia parašiau įrašui pavadinimą, ir tik tada pradėjau rašyti. Šis pavadinimas būtent nusako, kokia mano būsena.
Susimąsčiau - ar įmanoma būti laimingam iki ausų? Yra pasakymas "išsišiepė iki ausų", tai galima suprasti, kad šyosojosi labai plačiai. Bet būti laimingam iki savo klausos organo? Na, mano atveju įmanoma.

Džiaugiausi prasidedančia paskutine vasaros savaite. Jau iš vakaro nusprendžiau, kad miegosiu paskutinįjį pirmadienį ilgai - iki pirmos ar dviejų. Bet mano mažasis monstras atlėkė pas mane jau devintą, kišdamas savo subinę man po kaldra. Miego dar trūko, tad tik apšaukiau ir, kai ji išėjo, vėl užmigau.

Tačiau miegojau vėl gi - ne per ilgiausiai. Dešimtą pabudau nuo barškančių lėkščių ir nusprendžiau ridentis iš savojo gulio. Tačiau papildžiusi skrandį vėl snaudžiau - tik dabar jau sesers lovoj.

Pasibaigus "Kempiniukui plačiakelniui" (taip, aš jam ir dabar esu neabejinga) išvažiavom į Šiaulius. Mano brangioji dantistė laukė manęs pusę keturių, bent jau mama man taip aiškino.
Bet nuvykus sužinojau visai ką kitą. Mylimoji ortodontė, pas kurią reguliariai lankausi jau trys metai, mane tikėjosi išvysti net ne pusę keturių, o pusę penkių. Nepaisant mamos durnumo, mane priėmė anksčiau.
Ir tada laukė gera ir bloga žinia
Geroji: spalį nuims viršutinę breketų dalį. Po dviejų su puse metų bent jau viršaus atsikratysiu, ir prieš fotoaparatą nebeblizgės mano metaliniai dantys, kurie nuotraukose primena senučių turimus auksinius.
Laimės pilnos kelnės, rimtai. Taip dėl savęs nesidžiaugiau nuo to laiko, kai nuėmė ūsus. (Kas nežino: tie ūsai atlieka plokštelės funkciją, ir jų didžioji dalis yra išorėje, kr atrodai maždaug kaip kažkatra žuvis iš filmuko "Žuviukas Nemo". Nežvenkit, tą palyginimą dantistė sugalvojo).
Blogoji žinia visai ne bloga, kai pagalvoji. Tiesiog apatinius dantis temps ne vieną ir ne du, o visus kartu. (Uoplia, Maironis aš).

Na, iš pažiūros tiek tos laimės. Bet man, su breketais vargusiai virš dviejų metų, čia... čia awesome dalykas.

Nežinau, kiek jūsų skaito iki galo, mat duodu 89%, kad negyvai užknisoskaityti apie mano dantis. Bet dar paminėsiu - grįžus namo radau Dovilės (šito tinklaraščio savininkės) žinutę, kad mano dizainas jau baigtas. Ačiū jai labai! Dabar sėdžiu laiminga, bet nesišypsau. Supratau, ką reiškė ortodontės pasakymas "temps visus dantis". Net šypsotis negaliu, tad jei neišeina sėdėti išsišiepusiai iki ausų, belieka sėdėti tiesiog laimingai - bet vis vien - iki ausų...

Žinot tą jausmą, kai kelios minutės iki dvylikos (nakties) užsinori valgyt? Tada tenka sėlinti lyg nindzei, kad tik kas neišgirstų (mama kategoriškai prieš visus naktipiečius, močiutė "vaikeli, kaip tai dar nemiegi?", o sese su katinais... šiaip sau trugdo miegodami). Žodžiu, sėlini link šaldytuvo, tikėdamasis rasti kokios minkštos dešros (jūs žinot tą jausmą, kai kažko "stipriai" norisi..), o randi tik dar vieną maišą jogurto arba kietą dešrą. Spėkit ką pasirinkau? Aišku, jogurtą. Eilinį kartą jaučiuos kaip senutė, neįkąsdama nieko kietesnio kaip gerai prinokęs persikas. (Šis vaisius buvo vienintelis dalykas iš "kietesnių" produktų sąrašo, kurį sugebėjau suvalgyt visą ir be nervų, kaip man skauda).

Bet žinot kas smagiausia? Kad kai pradedi valgyt, ir jogurtas visai nieko. Visai nieko iki tol, kol prisimeni, jog mama kažkur paslėpė "Milka" šokoladus, panašiai pirktus tam, kad sesė gautų puponautą...