Nes aižant pupas durnos mintys kyla...

Šiandien aižydama pupeles sriubai daug galvojau. Nemeluosiu - ne daugiau nei kitais kartais, kai darau nuobodžius darbus, bet vis vien daug.

Galvojau apie vieno vienuolio pasakytus žodžius per pamokslą (taip, šiandien močiutė nusitempė mane į kryžių kalno vienuolyną. Kažkaip net nesipriešinu, kai ji kviečia kartu ten važiuoti, nes ten, mano nuomone, vienintelė bažnyčia kur ne vien liepia klauptis ir stotis, o ir pasako kažką protingo). "Žmogus gali būti kuo nori, nesvarbu ar jo tėvai alkoholikai ar pamaldžiausi prašmatnių vilų savininkai".

Pirmoji mintis, tada man šovusi į galvą - puikybė. Kiek daug pasaulyje šiandien pasikėlimo ir didžiavimosi ne tais dalykais, kuriais derėtų.
Eina gatve trečiokė, girtuoklės mama. Su baltais bateliais, kurių smailas kulnas vos ne ilgesnis už jos pačios kojas. Eina per gatvę savo ciuciką pasiėmus už šniūro, kuris labiau primena iš iširusio maišo ištrauktą siūlą, nei pavadėlį. Eina ir didžiuojasi savo batais, net "labas" neatsako mano sesei, nors ir eina į tą pačią mokyklą. Ar ne puikybė? Nesvietiškas pasikėlimas rodant mimiką "ha, aš swag, o tu ne". Kam visa tai, jei ji, rodos, visai neturi kuo didžiuotis? Bet šiuolaikiniai vaikai išradingi - randa kuo puikuotis net nieko neturėdami.

Niekada nesupratau tų paauglių ir vaikų, kurie drįsta nueiti pas tėtį paprašyti pinigų, gavus nueiti pas mamą, o tada ir vėl gavus dar nužingsniuoti pas močiutę, kuri paskutinę pensiją atiduoda anūkui. Susirenka vaikpalaikis per dieną (ir už nieką!) šimtą litų, ir kviečia lygiai tokius pačius savo draugus į picerijas. Prisifotkina prieš veidrodžius pasiėmę savo aifounus, apsiavę konversais ar vansais ir kelia į instagramą. Ir vėl įsivaizduoju tą nelemtą jų mimiką - "ha, aš swag, o tu ne".
Man, pavyzdžiui, net nemalonu imti iš mamos pinigų, kai pati dar turiu kažkiek. Na taip, mano mama mėgėja pasirodyti bagota, (nors nė velnio tokia nėra), tai kartais kiša man daugiau pinigų nei derėtų. O man nepatinka. Aš ir stovyklai pati susitaupau šešis šimtus, tada bent jau žinau kad niekam neturėsiu būt dėkinga už tai, kad įkišo mane ten. Neįsivaizduoju, koks turėtų būti smagumas važiuoti į keturias stovyklas per vasarą už tėvų pinigus.

Eina gatve trys pirmokai su s3 ar s5. Neišgirsi iš jų nei žodžio - bendrauja per žaidimą telefonu, nors kartu šalia stovi. Tada pasižiūriu į savo kledariuką (nors man pilnai pakanka to, kurį nupirko visai neseniai. Mama lyg ir siūlė geresnį, bet iš principo nesutikau ir pasiemiau vieną iš pigesnių)... ir nei kiek nepavydžiu tiems piskiams. Kas iš jų išsaugs? Patys nemokės gyventi, ir sėdės visą amžių tėvam ant kupros.

Aižydama tas nelemtas pupas pagalvojau ir apie kitą vienuolio žodžių prasmę. Tiesiog šiandieninės problemos. Gėrimas, rūkimas, narkotikų vartojimas. Pati esu visom keturiom prieš visus tuos brudus, ir man nuoširdžiai gaila tų, kurie įsivelia į tą liūną. Nesvarbu, ar ta bala būtų tiesiog "kas penktadienį ir švenčių dienomis" ar "kasdien". Visų, save nuodijančių man gaila.
Apgalvojau... kad dabar visi bando būti kietais save svaigindami. Ir vadinamieji ubagai, ir bagotieji. Abiejų luomų žmonių pilna toje baloje. Man jų taip gaila... nebemoka jaunimas švęsti švenčių be sidro buteliukų ir cizų pakelio. Kitas dar ir kanapių ar kito brudo išsitrauks. Visi laimingi, visi patenkinti, nes ryte prisimena tik tiek, kad šventė.

Ir mintyse ištarus tuos žodžius, mano pupelės pasibaigė. Beliko laukti, kol išvirs kas nors man tos sriubos - bent jau sveikos, neverčiančios puikuotis ir nenuodijančios organizmo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...