Dabar tikrai supratau, ką reiškia "pasiilgti muzikos".
Ne, ne tos bumčikinės ar šiaip kokios įprastai būnančios mūsų telefonuose ir MP3 grotuvuose. Pasiilgau to tikro skambesio, kuris liejasi tau iš po pirštų. Nesvarbu, ar tai būtų tiesiog graži pjesė ar sudėtinga polifonija. Arba gama. Gera matyti, kaip garsai keičia vienas kitą, kaip jie nori lėkti vienas už kitą greičiau, tačiau ritmas jiems neleidžia. Visi garsai privalo būti surikiuoti, sudėti į tam tikras vietas, nes tik tada skambės nuostabi muzika, o ne padriki garsai. Gera matyti, kaip tavieji pirštai vis dar klauso ir vis dar gano klavišus.
Šiandien praverčiau visas natas, susikaupusias nuo pat pirmos klasės. Čia etiudas iš penkių garsų, o čia jau polifonija, užimanti visą klavietūrą. Rodos, visas mano gyvenimas susikaupė natose. Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, kurią pasakoja su pianino pagalba.
Šį išmokau labai greitai, o šis natų kratinys kimštas į galvą visą mėnesį. Šitą teko daug zulinti, o šį kūrinį grojau per pirmąjį savo koncertą fortepijonu. Anas va skambėjo kai paskutinįsyk liečiau meno mokyklos fortepijono klavišus, o vat šitą mokydamasi verkiau, nes muzikos mokykla buvo negyvai užknisusi. O štai šį ir šiandien su malonumu skambinu, nes jis buvo vienas gražiausių, o šio net neprisiverčiau groti, nors ir liepė mokytoja...
Vartydama storą, penkių šimtų įmaučių papkę nežinojau - juoktis ar verkti. Toks gumulas įstrigo gerklėje, kai prisiminisu tuos momentus, kai pirmą kartą lipau ant scenos ir kai žengiau paskutinįjį kartą kaip pianistė. Labiau norėjosi verkti, bet kažkas neleido. Galbūt sesuo, esanti kitam kambary, o gal juoko kupini prisiminimai, kurie neleidžia liūdėti...
Trūksta man tų pamokų, kai sugebėdavau su mokytoja visas (!!!) keturiasdešimt penkias minutes prašnekėti. Apie buvusį koncertą, apie orą ar apie miestelio naujienas... Trūksta ir solfedžio. Pasiklausymų apie mokytojos šuns išdaigas, dvibalsių pratimų, kai klasė pasidarydavo it kupina kačių per morčių, arba tų pašnekesių grupiokės sąsiuvinio viršelio vidinėje pusėje...
Akordeonas to nepakeičia. Dabar jo pamokos tiesiog neįdomios: ateini, pagroji, gauni natų ir išeini. O ir pats instrumentas skirtas tik nervams išlieti, tačiau jis jokiu būdu neatgaivins sielos. Tą sugebėdavo tik pianino muzika, besiliejanti man iš po pirštų...
"Tas siauras ir tamsus koridorius buvo vedantis į nežinią. Ėjau be jausmų, šaltai kaip ledas. Kažkur tolumoje mačiau lyg ir pilkus žmones, kurie susliejo į vientisą masę. Nejaučiau nieko: nei baimės, nei jaudulio, nei laimės. Nežinau, ar buvo taip baisu, ar taip nesvarbu. Atsisėdau prie fortepijono, kuris buvo scenos viduryje. Salė buvo didžiulė, o aš buvau tokia menka, palyginus su ja... Patogiai įsitaisiusi ant kėdės pradėjau groti. Nieko nejaučiau, nežinojau, ką groju. Buvau kaip robotas. "Rigodone" suklydau, bet labai nežymiai, nepasimečiau. Kitus du kūrinius (Dvariono "Preliudą a-moll" ir "Pokštą") sugrojau puikiai. Tik atsistojusi nuo kėdės atgavau sąmonę ir ėmiau mąstyti. Tada pamačiau ir komisiją ir nemenką kiekį žmonių, kurie žiūrėjo tiesiai į mane. Grįžau tuo pačiu koridoriumi, kuris buvo jau daug, oi daug šviesesnis. Tik jo gale laukė ne vidury scenos stovintis fortepijonas, o besišypsanti mokytoja, kuri tarė: "Šaunuolė"."
(Vienas iš mano gyvenimo įvykių, nutikęs 2009 m. ankstyvą pavasarį. Jis vienas iš tų, kurių neįmanoma pamiršti... Juk ne kasdien tenka groti konkurso trečiąjame ture...)
"O ta muzika turi būti kaip upė - srauni, tačiau tolygiai tekanti. Ji turi neiškią pradžią ir nesibaigiančią pabaigą. Muzika turi skambėti tavo širdyje, o tik tada tavąjame instrumente. Nebus meilės muzikai - nebus lopšinės, užburiančios klausytojo ausį ir užtemdančios protą."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą